Miestai / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Vilnius prieš ir po „Tvano“

Deja, lyginti „prieštvaninį“ (iki 1655 m.)
 
Įdomybė
 
Įvertinus 1636 m. Vilniaus sienų ribose esančių 717 posesijų sąrašą, miesto (su priemiesčiais) gyventojų skaičių reikėtų vertinti tarp 14 000 ir 20 000. Panašiai žmonių (gal kiek daugiau) tuo metu gyveno Krokuvoje ir Varšuvoje.
 
ir „potvaninį“ (nuo 1662 m.) Vilnių yra sudėtinga, nes šaltinių negausu, o tyrimų stinga, jie dažniausiai paremti prielaidomis. Sunku apibūdinti Vilnių iki 1655 m. rugpjūčio 8 d., kai Maskvos caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė užėmė LDK sostinę, nes tuo metu buvo sudegintas Vilniaus miesto archyvas. Apie „prieštvaninį“ laikotarpį liudija tik išlikusių šaltinių fragmentai, kopijos bei antriniai šaltiniai. Po 1662 m. šaltiniai irgi fragmentiški, po „Tvano“ vyravusios suirutės nepavyko iš karto įveikti, panašu, kad tuo metu nebuvo atlikta išsamesnė 1655–1661 m. patirtų nuostolių revizija.
Dingusio Vilniaus fragmentai
     
  Įvertinus 1636 m. Vilniaus sienų ribose esančių 717 posesijų sąrašą, miesto (su priemiesčiais) gyventojų skaičių prieš „Tvaną“ reikėtų vertinti tarp 14 000 ir 20 000. Panašiai žmonių (gal kiek daugiau) tuo metu gyveno Krokuvoje ir Varšuvoje. Apie 90% gyventojų Vilniuje sudarė krikščionys (katalikai, unitai, stačiatikiai, protestantai), likusieji – judėjai ir mahometonai. Sunku ką nors pasakyti apie to meto vilniečių tautinę sudėtį. Tuo metu viešajame gyvenime jau vyravo lenkų kalba, bet tai nereiškė, jog dauguma vilniečių buvo lenkai, nes yra duomenų, kad lietuvių kalba mieste buvo žinoma ir vartojama. Nemažai gyventojų kalbėjo ir rusėniškai. Dauguma vilniečių tuo metu buvo lietuvių kilmės, tik didelė dalis jų dėl įvairių aplinkybių jau buvo suslavėję, bet susikalbėti lietuviškai galėjo.  
     
Vilniaus plotas miesto gynybinių sienų ribose buvo apie 0,8 km2 (Krokuvos apie 0,6, o Varšuvos apie 0,26 km2). Jau 1636–1639 m. apie 60% visų čia buvusių namų buvo mūriniai, o pagrindinės gatvės (Pilies, Didžioji, Vokiečių, Dominikonų ir Šv. Jono) beveik vien tik mūrnamiais apstatytos, tad neabejotina, kad XVII a. vid. jų atsirado dar daugiau. Priemiesčiai daugiausiai buvo mediniai. Apie miesto vaizdą XVII a. galima spręsti tik iš vienos išsamesnės T. Makovskio apie 1600 m. raižytos
         
  Miestas neruoštas gynybai, nelabai kas tikėjo, kad gali kilti kokia nors grėsmė.  
         
Vilniaus panoramos graviūros, kurioje matyti puikus gotikinis miestas. Šį miesto vaizdą stipriai turėjo pakeisti didysis 1610 m. gaisras, sunaikinęs didžiąją miesto dalį, todėl XVII a. vid. jis turėjo atrodyti kitaip, buvo iškilusios naujos barokinės bažnyčios ir rūmai. Po šio gaisro buvo atstatyta ir stipriai nukentėjusi Žemutinė pilis, joje 1648 m. I p. porą mėnesių paskutinį kartą apsistojo Lenkijos ir Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza. Deja, XVI a. pr. aptverta miesto siena jau neatitiko to meto reikalavimų, nes buvo skirta ginti nuo raitelių ir pėstininkų, bet ne nuo artilerijos. Miestas neruoštas gynybai, nelabai kas tikėjo, kad gali kilti kokia nors grėsmė.
Nelaimių „tvane“ skęstantis miestas
     
  Tačiau 1655 m. rugpjūčio 8 d. Maskvos caro kariuomenė užėmė ir nusiaubė miestą, kuriame šeimininkavo iki 1660 m. vidurio, o pilyse – iki 1661 m. pabaigos. Amžininkų minimi žudynių mastai (apie 25 000 nužudytųjų), užimant Vilnių, perdėti, keletas tūkstančių vilniečių priešui artėjant ir užėmimo metu pabėgo, tūkstantis kitas galėjo ir žūti. Nemažai pabėgėlių, kai karo veiksmai aprimo, kitais metais grįžo, bet gal net pusė (taip 1658 m. vilniečiai rašė carui) jų mirė per 1657 m. mieste siautusią didelę maro epidemiją. Nerealu, kad miestas tada degė 17 dienų. Nors gaisrų buvo, didelių gatvių kautynių nevyko.  
     
Miesto nuniokojimo mastas aiškėja, kai palygini išlikusius duomenis apie Vilniaus 1647 m. pajamas ir išlaidas su okupacinių metų duomenimis. 1647 metais vien tik įvairių smulkių prekybos vietų (prekystalių, kioskų, stovimų vietų ir pan.) galima suskaičiuoti virš 1 300, o kur dar įvairios parduotuvės... Iš jų buvo gaunama maždaug 10 000 kapų grašių miesto pajamų (panašios ir to meto miesto išlaidos). 1658 metais mieste išvardinti tik apie 40 panašių kaip 1647 m. smulkių prekybos taškų, pajamos buvo vos didesnės nei 142 kapos grašių, o išlaidos jas viršijo 3 kapomis.
     
  Miestas nukentėjo ir 1660–1661 m., kai po 1660 m. gegužės pradžioje lietuvių kariuomenės bandymo atsiimti miestą paskutinis maskvėnų Vilniaus vaivada Danila Myšeckis įsakė išžudyti apie 150 miestiečių, daug žmonių sukišo į kalėjimą pilyje (jų likimas neaiškus) bei sudegino priemiesčius, kad lengviau būtų atremti lietuvius. Vilniečiai ir miestas kentėjo, kai maskvėnai buvo apsupti pilyse ir vyko susišaudymai, išpuoliai bei bent penki ar šeši šturmai.  
     
Po išvadavimo 1662 m. Vilnius turėjo atrodyti apgailėtinai – daugybė mūrnamių, ypač aplink pilis, buvo suniokoti, rūmai, visuomeniniai pastatai ir bažnyčios bei dalis cerkvių – taip pat, daugelis nukentėjusiųjų nespėjo atsistatyti po 1655 m., o priemiesčiai buvo sudeginti.
         
  Mieste po išvadavimo buvo likę apie 6–8 tūkstančius gyventojų.  
         
Mieste po išvadavimo buvo likę apie 6–8 tūkstančius gyventojų. Bet miesto pajamos ir išlaidos 1662 m. pabaigoje jau siekė beveik po 2 576 kapas grašių, nors reikia turėti galvoje didelę infliaciją ir pinigų nuvertėjimą per tuos 15 negandų metų.
Miesto vaizdas po šių šešerių metų turėjo keistis. Vilnius iki XIX a. vegetavo. Nors ir buvo pastatyta puikių barokinių bažnyčių, bet atstatyti ar naujai pastatyti rūmai bei miestiečių namai tapo kuklesni nei buvo iki 1655 metų. Pilis ir valdovų rūmai buvo sugriauti.

Elmantas Meilus
M. Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006; M. Łowmiańska, Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku, Wilno, 1929.