Kasdienybė / XV-XVI a.
Grįžti

Vytauto laikų rezidencinės pilys

     
  Viduramžiais Europoje būta vadinamo keliaujančios karalystės valdymo modelio, kai valdovas su savo dvaru apvažiuodavo svarbiausius valstybės taškus. Taip valdovas atnaujindavo ir įtvirtindavo asmeninius ryšius su vietos diduomene bei pareigūnais. Kartu tai buvo ūkinė, administracinė ir teisminė būtinybė: buvo renkamos natūrinės duoklės, mokesčiai, sprendžiami ginčai, vykdomas teismas/teisingumas. Valdovo kelionės – valdžios simbolinė manifestacija, reprezentacija ir parodomoji akcija, turint omenyje tai, kad viduramžių visuomenė pasižymėjo kasdieniniais kontrastais.  
     
Pagrindinė „keliaujančios karalystės“ stotelė – TrakaiVytautas, tapęs didžiuoju kunigaikščiu, pradėjo kurti kokybiškai naują valstybės struktūrą. Tai lėmė jo pažintis su Vokiečių ordino valstybės struktūra. Vytautas formavo didžiojo kunigaikščio dvarą pagal Vakarų Europos modelį.
         
  Vytautas formavo didžiojo kunigaikščio dvarą pagal Vakarų Europos modelį.  
         
Buvo steigiamos pagrindinės valstybės pareigybės, reprezentavusios ir išreiškusios suverenaus valdovo statusą. Visas šis procesas išreiškė laipsnišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės europėjimą.
XIV–XV a. sandūroje Vytautas perstatė arba pastatė daug pilių. Tai buvo sudėtingesnės konstrukcijos mūrinės rezidencijos. Trakų salos, Vilniaus, Gardino, Naugarduko, Kauno pilys tapo pagrindinėmis Vytauto rezidencijomis jo valdymo metu. Viduramžių Europoje nebuvo sostinių įprasta modernios valstybės prasme. Valdovas turėjo keletą rezidencijų savo domene. Kaip rodo Vytauto itinerariumas (kelionėje išduotų dokumentų vietų ir datų sąrašas), dažniausiai jis reziduodavo Trakų salos pilyje, Naugarduke, Gardine, Vilniuje, Kaune, Lietuvos Brastoje. Kitose LDK vietose Vytautas dažniausiai tik sprendė valdžios reikalus.
Kai apie 1408 m. buvo pastatyta Trakų salos pilis, ji tapo pagrindine Vytauto rezidencija.
         
  Trakų salos pilis tapo pagrindine Vytauto rezidencija.  
         
Turbūt galima įvertinti ir Vytauto subjektyvų šios vietos, kaip dažniausios rezidencijos, pasirinkimo motyvą. Paralelė šiam atvejui – Karolio Didžiojo rezidencija Acheno mieste, kuris garsėjo karštosiomis vandens srovėmis ir buvo pagrindinė imperijos rezidencija. Skirtumas tas, kad Achene buvo ir pagrindinė Karolingų valstybės šventovė (tokį statusą vėliau įgijo Reimsas Prancūzijoje ir Kenterberis Anglijoje). Lietuvoje tokia šventovė buvo Vilniaus katedra.
Pilys auga kartu su valdovo statusu: medį keičia mūrasXIV a. pabaigoje minimos medinės pilys (Dubičių, Alytaus, Nemunaičio, Punios, Merkinės, Eišiškių ir kt.) Vytauto valdymo metu XV a. I p. beveik nefigūruoja istoriniuose šaltiniuose. Nors Merkinėje Vytautas susitiko su Burgundijos riteriu ir diplomatu Žiliberu de Lanua (šis savo kelionės prisiminimuose aptaria įspūdį padariusią Trakų salos pilį ir mini naujai pastatytą Breslaujos pilį).
         
  Senosios medinės pilys greičiausiai neatitiko Vytauto, kaip suverenaus valdovo, statuso ir savimonės.  
         
Panašus likimas ištiko ir gardinio tipo pilis: Krėvą, Lydą ir Medininkus. Pastarosiose Vytautas lankėsi tik keletą kartų, nors jos – pačiame didžiojo kunigaikščio domene.
Tikėtina, kad susipažinęs su Vokiečių ordino valdymo struktūra ir reprezentacijos mechanizmu, Vytautas bandė jį pritaikyti ir įtvirtindamas savo valdžią Lietuvoje. Todėl senosios medinės pilys greičiausiai neatitiko Vytauto, kaip suverenaus valdovo, statuso ir savimonės. Tai galima sieti ir su jo titulatūros kaita ir mažojo  bei didžiojo valdovo antspaudų susiformavimu. Šie lygiagrečiai XIV–XV a. sandūroje vykę procesai papildo vienas kitą, išreikšdami suverenaus valdovo aspiracijas.
Tikėtina, kad ir tolesnėse rusėniškosiose teritorijose (Polocke, Vitebske, Smolenske, Kijeve, Voluinėje) buvo atnaujintos ar perstatytos senosios pilys, tačiau istoriniai šaltiniai apie tai tyli. Galima remtis tam tikromis kaimyninių kraštų paralelėmis / analogijomis. Štai su Piastų dinastijos paskutiniu valdovu ir Lenkijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju siejama ne tik visos valstybės suvienijimo pabaiga, bet kartu ir mūrinių pilių, kaip valdovo rezidencijų, paplitimas. Tad pokyčiai valstybės viduje vertintini tik lygiagrečiai vykstančių kitų procesų kontekste.
Valdovo rezidencija – pasaulietinis ir dvasinis centras
Rezidencija ir jos samprata negali būti redukuota iki paskiro objekto – pilies. Rezidencija – daugiafunkcinė ir reprezentatyvi. Taigi rezidencijos vietoje pynėsi pasaulietinės ir sakralinės funkcijos. Pasaulietinę valdžią išreiškė vietiniai ir centriniai pareigūnai (seniūnai, vietininkai, kaštelionai, vaivados, kaštelionai, dvaro maršalkos).
 
Įdomybė
 
XIV–XVa. Lietuvoje (kaip ir kitur Europoje) nebuvo sostinės įprasta modernios valstybės prasme – valdovas su visu dvaru nuolat judėdavo per svarbiausius valstybės taškus. Kaip rodo Vytauto itinerariumas (kelionėje išduotų dokumentų vietų ir datų sąrašas), dažniausiai jis rezidavo Trakų salos pilyje, Naugarduke, Gardine, Vilniuje, Kaune, Lietuvos Brastoje.
 
 
Sakralinę rezidencijos funkciją išreiškė ne tik koplyčia ar bažnyčia pilyje, bet kartu ir svarbi šventovė už pilies sienų. Charakteringi pavyzdžiai – Kauno ir Trakų atvejai. Maždaug apie 1408 m. šiose vietose buvo Vytauto funduotos bažnyčios, panašiu metu šioms gyvenvietėms suteiktos ir Magdeburgo teisės.
Kartu įvertintinos ir kitų bažnyčių fundacijos ar parapijų kūrimas. Nuo XIV a. pabaigos iki Vytauto valdymo pabaigos 1430 m. įsteigiama keliolika parapijų esamų ar buvusių pilių vietose Maišiagaloje, Medininkuose, Krėvoje, Breslaujoje, Dubingiuose, Gardine, Kernavėje, Lydoje, Merkinėje, Naugarduke. Išskirtiniu epizodu galima laikyti 1421 m. Veliuonos pilies fundaciją, kuri rodo šios vietos svarbą ir Vytauto reprezentacines aspiracijas (ten tuo metu stovėjo dar medinė pilis). Ne visos paminėtos gyvenvietės tapo Vytauto rezidencijomis, bet kai kurios iš jų tokios buvo, o bažnyčios ar parapijos įsteigimas buvo svarbi rezidencijos sąlyga.
Taigi rezidencija – sudėtingas darinys. Jai neužteko tik pilies ar dvaro (pirmosios parapijos įsteigtos didžiojo kunigaikščio dvarų vietose – Dauguose, Nemenčinėje). Būtina buvo sutelkti įvairias funkcijas ir užtikrinti jų vykdymą, nes rezidencija reprezentavo didįjį kunigaikštį kaip suvereną, todėl čia turėjo telktis tiek vietinės, tiek ir pradėtos kurti Vytauto centrinės pareigybės. Kartu rezidencijoje turėjo formuotis ir sakralinis gyvenvietės gyvenimas. Rezidencijos turėjo telkti aplink save vos ryškėjančią miestiečių socialinę grupę, kuri turėjo užpildyti viduramžių visuomenės mozaiką.
 
Vytautas Volungevičius