Valstybė ir politika / XV-XVI a.
Grįžti

XVI a. I p. vėliavininkai: nepavykę pavietų politikai

Nežinome, kas buvo tie keturiasdešimt išrinktųjų, kurie laikė virš Žalgirio mūšio lauko besiplaiksčiusias Lietuvos vėliavas. Lenkų istoriko Jono Dlugošo aprašyti vėliavose buvę ženklai – Raitelis ir Gediminaičių stulpai – leidžia manyti, kad vėliavas savo pulkams išdalijo didysis kunigaikštis Vytautas. Galbūt po karo kampanijos jos buvo sugrąžintos į valdovo iždą, bet net tokiu atveju vėliavas nešę žmonės turėjo išsaugoti atmintį apie kartą atliktą žygį. Deja, net XVI–XVIII a. būtais ir nebūtais giminės pasiekimais mėgusių girtis Lietuvos bajorų kilmės legendose Žalgirio laikų vėliavininkai neminimi.
Simbolinė vėliavos saugotojo pareigybė
     
   Naujam gyvenimui vėliavininkus (lot. vexillifer, rusn. хоружии) „prikėlė“ XVI a. pr. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pamažu vykdyta karinių ir politinių struktūrų reorganizacija. Tai nereiškia, kad tuo metu buvo pradėtos kurti kokios nors naujos vėliavininkijos. Dauguma istorikų mano, kad vėliavininkų pareigybės egzistavo per visą XV a., tik to meto vėliavininkai beveik neturėjo aiškesnių karinių ir visuomeninių funkcijų. Iš gausių XVI a. I p. šaltinių matoma gilias istorines šaknis turėjusi pavieto vėliavininkų tradicija. XVI a. pr. visų pavietų vėliavininkai buvo priskirti prie valdovo dvarų, dažnas kurių XV a. buvo pilis. Net tais atvejais, kai dvaras būdavo įkeistas kuriam nors didikui, šalia pastarojo minimas tiesiogiai jam nepavaldus vėliavininkas. Atrodo, kad vėliavininkai tuo metu buvo savotiški tarpininkai tarp pavieto bajorijos ir seniūno, kurio teismui oficialiai buvo pavaldūs visi pavieto bajorai.  
     
Nežinome, kaip atrodė to meto vėliavos. Apytikrį jų vaizdą galime susidaryti iš 1566 m. reformos metu pavietams skirtų vėliavų aprašymo. Jos buvo įvairių spalvų, tačiau visų jų viduryje skyde puikavosi Raitelis (Vytis). Tai – dar viena užuomina į nuo Žalgirio laikų gyvavusią tradiciją. Be to, iki XVI a. vid. pavietų vėliavininkų pareigybės dažniausiai buvo paveldimos, o vėliavos – saugomos vėliavininkų namuose.
         
  Iki XVI a. vid. pavietų vėliavininkų pareigybės dažniausiai buvo paveldimos, o vėliavos – saugomos vėliavininkų namuose.  
         
Štai 1527 m. į valdovą kreipėsi Darsūniškio bajoras Andriejus Moisiejevičius, prašydamas suteikti jam vietinio vėliavininko pareigybes, kurios nuo jo prosenelio, gyvenusio Vytauto laikais, visada priklausė jų giminei. Ir patys vėliavininkai dažniausiai buvo kilę iš senų pavieto kilmingųjų giminių. Tai aiškiai matome Žemaitijoje, kur vėliavininkai buvo senų žemaičių aristokratų palikuonys: Skirsnemunėje ir Raseiniuose – Klausgailavičiai, Veliuonoje – Rusteikavičiai (abi giminės kilo iš didžiojo kunigaikščio Vytauto šalininkų); o Viešvėnų vėliavininkų Šondzių (Šandžių?) giminė, pasak Jono Lasickio, kilo iš pagonių dievo Sidziaus (Sidžiaus?). Panašų vaizdą,
         
  Vėliavininkų giminės retai kada buvo pasiturinčios, todėl XVI a. pr. tipiški Lietuvos vėliavininkai buvo labiau kilmingi nei turtingi.  
         
tik menkiau ikikrikščioniško Lietuvos istorijos laikotarpio detalėmis papuoštą, matome ir kituose Lietuvos pavietuose: Upytėje vėliavininkavo Stirpeikos; Giedraičiuose – kunigaikščiai Giedraičiai ir taip toliau.
Vėliavininkų giminės retai kada buvo pasiturinčios, todėl XVI a. pr. tipiški Lietuvos vėliavininkai buvo labiau kilmingi nei turtingi. Vėliavininkai, nuolatiniai karo tarnybos vykdymo liudininkai, gerai pažinojo pavieto bajorus, kaip ir pastarieji – vėliavininkus. Kai bajorams reikėdavo išrinkti savo atstovą, dažniausiai juo būdavo vėliavininkas. Kita vertus, valdantiesiems buvo gerai žinomas vėliavininkų autoritetas pavietuose ir, reikalui esant, jie juo naudojosi.
Vėliavininkų kova su korupcija
     
  XVI a. pr. nuolat atsinaujinantis karas su Maskva vertė Lietuvos valdovą griežčiau prižiūrėti bajorų karo tarnybą ir mokesčių sistemą. Iš bajorų ūkių karo reikmėms imamai sidabrinei turėjo pritarti patys bajorai. Tradiciškai sidabrinės ėmimą lemdavo valdovo ir Ponų tarybos susitarimas seime. Todėl tiek naujos sidabrinės paskelbimas, tiek faktinis jos surinkimas priklausė nuo Lietuvos ponijos, pavietuose turėjusios plačius ir tankius dvarų bei tarnų tinklus. Ši padėtis netenkino didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo, kuris, išrinktas valdovu, susidūrė su Lietuvos ponų vykdytu didžiulio masto valdovo (valstybinio) turto grobstymu ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.  
     
Tikėdamasis sumažinti ponijos įtaką valstybėje, valdovo dvaras ėmė pamažu „demokratizuoti“ karo tarnybos administravimą. 1511 metais valdovas, planuodamas kitų metų sausio 1 d. Vilniuje šaukiamą seimą, Lietuvos ponams nurodė iki tol jų valdomuose pavietuose sušaukti bajorus ir išrinkti iš jų po du
 
Įdomybė
 
Virš Žalgirio mūšio lauko besiplaiksčiusias Lietuvos vėliavas laikė keturiasdešimt išriktųjų, kurių vardus pradangino laikas. Istoriko Jono Dlugošo aprašyti vėliavose buvę ženklai – Raitelis ir Gediminaičių stulpai – leidžia manyti, kad vėliavas savo pulkams išdalijo didysis kunigaikštis Vytautas.
 
atstovus į seimą. Nors dokumentuose nėra aiškiai pasakyta,
         
  Tyrimai rodo, kad sidabrinės rinkėjai dažnai buvo pavietų vėliavininkai, turėję tikslias žinias apie pavieto bajorų skaičių, jų turtinę padėtį ir giminystės ryšius.  
         
bet atrodo, kad šie atstovai turėjo dalyvauti priimant naujo sidabrinės mokesčio skelbimą. Balso teisės seime jie neturėjo. Jų funkcija buvo asmeniškai gauti visą informaciją apie mokestį (jo surinkimo laiką, dydį, pristatymo į iždą tvarką) ir, grįžus į savo pavietą, informuoti vietinę bajoriją bei, matyt, dalyvauti renkant sidabrinę. Atrodo, kad valdovas norėjo iš sidabrinės administravimo pašalinti ponus, kurie iki tol rinko valstybinius mokesčius, padedami savo tarnų. Tyrimai rodo, kad sidabrinės rinkėjai dažnai buvo pavietų vėliavininkai, turėję tikslias žinias apie pavieto bajorų skaičių, jų turtinę padėtį ir giminystės ryšius. Sidabrinės surinkimo naujovėms pasiteisinus, valdovas inicijavo pavietų bajorijos atstovų funkcijų išplėtimą. XVI amžiaus 3-io dešimtmečio pradžioje vėliavininkų karo administracijos funkcijos buvo aiškiau reglamentuotos. Jau tuo metu jos buvo tokios, kokias vėliau įteisino Pirmasis Lietuvos Statutas (1529): karo šaukimo metu vėliavininkas privalėjo sukviesti pavieto bajoriją; atvesti iš jos sudarytą pavieto vėliavą pas seniūną; pateikti seniūnui informaciją, kas ir dėl kokių priežasčių nestojo į rikiuotę (vėliavininkui buvo paliekama teisė palikti namuose nesveikus bajorus); prižiūrėti, kad pavieto vėliava neišsiskirstytų, bajorų žirgai būtų vienoje kaimenėje, o bajorai būtų apsiginklavę taip, kaip buvo apžiūros metu.
     
  Mokesčių rinkimo ir karinė vėliavininko veikla numatė, kad jis ne tik asmeniškai pažinojo beveik visus pavieto bajorus, bet ir tai, jog turėjo jų sąrašus (registrus). Vėliavininkams pašauktinėje kariuomenėje buvo skirta karo tarnybos kontrolierių funkcija. Juos pačius kontroliavo pavieto seniūnai, vaivados arba Lietuvos etmonai.  
     
„Seno papročio“ degradacija
Administruojant pagrindinę bajorų prievolę, vėliavininkai ir taikos metu įgijo svarbių pareigų. Vėliavininkai buvo seniūno teismo tarėjai, svarbiausi (vos ne būtini) liudytojai bajoriškos kilmės įrodymo bylose, bajorų testamentų liudytojai ir panašiai. Tiesa, visos jos būdavo priskiriamos vėliavininkams ne tiesiogiai, o atitekdavo vėliavininkų pareigybes ėjusiems asmenims dėl jų asmeninio autoriteto.
         
  Matydami, kad vėliavininkystė tapo ponų žaisliuku, bajorai vis rečiau rinko vėliavininkus atstovauti pavietui.  
         
Atrodo, kad šiuo neapibrėžtumu jau XVI a. 3-iame dešimtmetyje naudojosi seniūnai, į vėliavininkų postus prastūminėję savo tarnus. Tuo nebuvo patenkinti nei pavieto bajorai, nei valdovas. Matydami, kad vėliavininkystė tapo ponų žaisliuku, bajorai vis rečiau rinko vėliavininkus atstovauti pavietui. Tad vargu ar XVI a. vid. pavietų vėliavininkai išlaikė ankstesnį neformalų autoritetą. 1564–1566 metais vykdant teismų ir administracijos reformą, dauguma neformaliai vėliavininkų vykdytų funkcijų buvo paskirtos kitiems pareigūnams. Vėliavininko pareigos dar griežčiau buvo susietos su karine tarnyba.
     
   Bet net Antrame Lietuvos Statute (1566) galime pastebėti senosios vėliavininkų padėties paviete atgarsius: „Vėliavininkystės visose [Lietuvos] Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ir pavietuose tokia tvarka ir būdu turi būti, kad Mes, Valdovas, neturime kitokių vėliavininkų skirti, o tik žinomus, nuovokius, stiprius ir tame paviete deramai įsitvirtinusius [senai gyvenančius bei pasiturinčius] žmones. O vėliavininkas, kada turės vėliavą nešti, turi būti su gerais šarvais ir su šalmu arba momšalmiu apsišarvavęs ir su [gerais] ginklais, o žirgas jo turi būti geras. O vėliavą pats [vėliavininkas] savo būryje turi nešti ir karinės apžiūros metu, ir bet kuriuo kitu atveju. Ir turi jis tinkamai šį urėdą vykdyti, kaip pridera vėliavininkui: dorovingai ir garbingai. O vėliavos jiems turi būti, laikantis seno papročio, duodamos iš Mūsų [valdovo] iždo.“  
     
Eugenijus Saviščevas