Ūkis / XV-XVI a.
Grįžti

XVI a. LDK didikės dvaras

     
  XVI a. kartais vadinamas dvaro kultūros amžiumi. Ne veltui Europoje (vėliau ir už jos ribų) 1528 m. išleistas Baltazaro Kastiljonės (Baldassare Castiglione) veikalas „Dvariškis“ tapo bestseleriu. Apie svarbų dvaro vaidmenį Lenkijoje ir LDK byloja 1566 m. pasirodęs B. Kastiljonės veikalo lenkiškas vertimas (penktas Europoje) – Luko Gurnickio (Łukasz Górnicki) „Lenkų dvariškis“. Dvarą institucine prasme sudarė už sutartą atlygį samdyti dvaro pareigūnai, dvariškiai ir paprasti tarnai. Sudėtinė dvaro kultūros dalis LDK buvo vis labiau visuomenės gyvenime įsitvirtinantys didikių (bajorių) moterų dvarai. Tokia institucija buvo svarbi didikės socialinei pozicijai patvirtinti, jos prestižo reikalas. Per savo dvarą moteris galėjo legaliai, matomai naudoti valdžią ir įtaką, į viešumą išeiti kaip aktyvi veikėja. Lietuvoje tik diduomenės moterys ar turtingos bajorės, disponavusios turtais, galėjo išlaikyti didesnius, pagrindines dalis ir pareigybes apimančius dvarus. Paprastoms bajorėms patarnaudavo nuo 1 iki 5 „nelaisvos šeimynos“ tarnų.  
     
Didikės dvaras – jos socialinio statuso tvirtovė
XVI a. LDK didikių dvarai kurti žvelgiant į valdovių dvarų pavyzdžius. Per šimtmetį Vilniuje rezidavo 8 valdovės, pradedant Lietuvos didžiąja kunigaikštiene Elena ir baigiant Zigmanto Vazos žmona Ana, kurioms tarnavo vidutiniškai nuo 120 iki 200 dvariškių. (Pvz., XVI a. vid. karalienė Kotryna de Mediči, turėjo apie 600 dvariškių.) LDK didikės dvare tarnaujančiųjų skaičius priklausė nuo moters padėties visuomenėje (vyro pareigų ir turto) bei moters vaidmens šeimoje.
         
  Našlė didikė dvarą tvarkė savo nuožiūra, net priėmė tarnauti buvusius vyro dvariškius, ištikimus jai.  
         
Nepilnametei mergaitei patarnavo vos keli asmenys. Kaip rodo išlikęs 1552 m. Žemaitijos seniūnienės našlės Kotrynos Hlebovičaitės-Kločkienės dvariškių sąrašas, gausiausi (apie 50–60 asmenų) buvo ištekėjusių, ypač našlių dvarai. Didikės dvarą paprastai sudarė kelios dalys: dvaro pareigūnai, vyrų dalis dvare (dvariškiai vyrai ir pasiuntiniai), specialistai (medikai, dvasininkai ir muzikai), moterų dalis (ponios, panelės, tarnaitės) ir dvaro tarnyba (tarnai, amatininkai, vežikai). Formuojant ištekėjusios didikės dvarą, didžiausią įtaką turėjo vyrai.
Nesiklostant didikų sutuoktinių tarpusavio santykiams, žmonos socialinį vaidmenį vyras kartais siaurino. Štai Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas, nesutaręs su ketvirtąja savo žmona Elžbieta Ostrogiškaite, 1596–1597 m. tarnui Petrui Orechovinskiui liepė sekti kiekvieną didikės žingsnį, apie viską jam pranešti, saugoti sutuoktinę nuo susitikimų su katalikų kunigais, Ostrogiškių aplinkos žmonėmis. Persekiojo ir papirkinėjo didikės tarnus, apsupo žmoną jam atsidavusiais dvariškiais (Pakošas, Orechovinskis, Dubina ir kiti). Našlė didikė dvarą tvarkė savo nuožiūra, net priėmė tarnauti buvusius vyro dvariškius, ištikimus jai.
Dvaro šeimininkės patikėtiniai
Moters didikės dvare aukščiausią padėtį užėmė dvaro maršalkos ir vyriausieji tarnai. Taip kunigaikštienės Kotrynos Sluckienės dvarui nuo 1582 m. vadovavo Juzefas Bychovecas. Jis pranešinėjo apie iš dvaro atsiimamas bajoraites, dvariškių sveikatą, elgesį, informavo apie dvariškių santykius su didikės sūnumis, įvykius rezidencijoje, rūpinosi, pvz., 1582 m. narvų liūtams Slucke įrengimu, organizavo amatininkų darbą. Jis net prašė didikę, viešint Lenkijoje, įsakyti nupirkti svogūnų ir agurkų „lietuviškoms valdoms, nes Lenkijoje tai lengviau negu Lietuvoje“. J. Bychovecas buvo savotiškos kunigaikštienės akys ir ausys. Dvare taip pat svarbūs buvo iždininkas ir raštininkas ar sekretorius.
     
  Trečdalį visų dvariškių sudarė didikės prestižo atributas – vyrų dvaro dalis, svarbiausia didikės palyda ir pasiuntiniai. Tarpinę padėtį tarp dvariškių ir pasiuntinių užėmė neūžaugos, išpopuliarėję didikių dvaruose nuo XVI a. II pusės. Štai 1581 m. kunigaikštis Radvila Kotrynai Tenčinskai siuntė neūžaugą, tarnavusį Maskvos kunigaikštienei ir turintį „vos ne didesnę barzdą, nei jis pats“. Vyrų dvare tarnavo ir specialistai – medikai, dvasininkai. Net kelis dvasininkus turėjo į protestantizmą perėjusi E. Šidlovecka-Radvilienė. 1562 metais prieš mirtį ji, „pasikvietusi pamokslininkus, su jais kalbėjo“.  
     

Dvaro dvasininkai tarnavo kaip asmeniniai nuodėmklausiai, lydėjo didikę jos paskutinėje kelionėje.
         
  J. Bychovecas buvo savotiškos kunigaikštienės akys ir ausys.  
         
K. Kločkienės klerikas tvarkė jos laidotuves, sumokėjo didikės skirtus pinigus už „palydėjimą ir už skambinimą Romos katalikų bažnyčiose – 15 kapų, o cerkvėse – 4 kapas ir 20 grašių“. Dvare sukosi aukštos kvalifikacijos gydytojai, griežė muzikantai. K. Tenčinskos dvare tarnavo atskiru sutarimu apmokamas vargonininkas. Aukšto lygio liutnininką Stanislovą 1602 m. išlaikė LDK kanclerienė Elžbieta Sapiegienė. Jį kurį laiką buvo „pasiskolinusi“ Žemaitijos seniūnienė Zofija Chodkevičienė.
Amatininkai ir globotinės
Didikių dvaruose buvo hierarchiškai organizuotos moterų dalys („ponios“ ir „panelės“). Ponios sudarė didikės kelionių palydą, palaikė jai draugiją. Didikių dvaruose augo globojamos bajoraitės, našlaičiai giminaičiai. Vieta dvare giminaitei buvo suvokiama kaip pareiga, garbės reikalas, būdas burti sąjungininkus, todėl atžalas į dvarą atiduoti stengėsi turtingi bajorai, šeimos klientai. Čia būdavo rūpinamasi jų sveikata, apranga ir lavinimu. J. Bychovecas savo poniai rašė apie tokią globotinę, Vilniaus kaštelionaitę, kad ja globėja rūpinosi labiau negu mergaitės motina. Kai 1583 m. rudenį jai stigo drabužių, pareigūnas rašė: „JM (Jūsų Malonybe), ponia motina nieko dėl to nesirūpina. Kaip rudenį išvyko į Šklovą, taip ir dabar ten gyvena.“ Moterų dvarui priklausė tarnaitės ir dažnai nelaisvos, dvaro darbininkės: skalbėjos ar kambarių tvarkytojos.
Dvaro tarnybą sudarė įvairūs amatininkai (auksakalys, odininkas, batsiuvys, dailininkas, siuvėjas, siuvinėtojas) ir sandėlininkas.
         
  J. Bychovecas savo poniai rašė apie tokią globotinę, Vilniaus kaštelionaitę, kad ja globėja rūpinosi labiau negu mergaitės motina.  
         
Didikės dvaro tarnybai priklausė ir virtuvės tarnautojų grupė. K. Kločkienei tarnavo 3 virėjai, sandėlininkas. Didikės į darbą priimdavo ir kitų asmenų užtartus asmenis. Štai Vilniaus vaivadienei Kotrynai Radvilienei 1585 m. gerą kepėją atsiuntė jos vyras. Paragavusi skanios duonos, didikė kepėją nusiuntė vyrui į Semiatičius: „Pamatysi, nuostabesnės duonos neragavai.“ Svarbūs didikėms buvo jų dvarui priklausę vežikai, kiti arkliais rūpinęsi tarnai. Diduomenės moterys daug keliavo. Net vyrų testamentuose pasitaiko nuorodų apie žmonų važinėjimąsi karietomis: LDK virtuvininkas Vaitiekus Jasenskis nepamiršo paminėti „vežimo su 4 vežikais, kuriuo mano žmona važinėja“.
     
  Gausaus dvariškių būrio išlaikymas buvo brangus. Štai 1552 m. su K. Kločkienės dvariškiais atsiskaityti prireikė beveik 300 kapų grašių, neskaičiuojant pinigų, skirtų sergantiems dvariškiams, skolų. Nors investicijos neduodavo matomo pelno, jos  apsimokėdavo.  
     
 
Raimonda Ragauskienė

Literatūra: R. Ragauskienė, The Noblewoman’s Court in the Sixteenth-century Grand Duchy of Lithuania, Lithuanian Historical Studies, 2003, t. 8, p. 24–58.