Karyba / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

XVII a. vid. Abiejų Tautų Respublikos kareivis kare

XVII a. vid. LDK kariuomenės pagrindą jau sudarė
 
Įdomybė
 
XVII a. karų ir paliaubų kasdienybės istorijas atskleidžia kareivio J. V. Počobuto Odlanickio prisiminimai: 1661 m. kovo pradžioje prie Daugpilio lietuviai su maskvėnais „6 savaitėms sudarė paliaubas. Po šio sudarymo maskvėnai buvo bankete pas jo malonybę poną vadą, daugiau kaip 40 asmenų, kuriuos vaišinom taip stipriai, jog prisigėrė taip, kad labai jau mums aukojosi ir bičiulystę prisiekinėjo.“
 
 
profesionalūs kareiviai, verbuojami už sutartą atlyginimą savo šalyje ir užsienyje. Raitelių dalinius (husarus, kazokus, raitarus ir pan.) daugiausia samdydavo iš šlėktų, o pėstininkus (ir raituosius pėstininkus – dragūnus) – iš miestiečių ir kitų laisvųjų žmonių. Didelė dalis šių samdinių tuo ir vertėsi, su trumpomis pertraukomis visą laiką kariavo, jei ne savo šalyje, tai užsienyje. Dažniausiai (ypač raiteliai) patys rūpindavosi ginkluote, drabužiais, arkliais. Samdytojai kartais suteikdavo avansą iš būsimo atlyginimo, kurio vėliau dažnai ir nemokėdavo, tad pagrindinis kareivių pelnymosi šaltinis dažniausiai būdavo karo grobis. Parsisamdyti į kareivius dažnai gindavo ne tik noras pasipelnyti, bet ir kilnus noras gelbėti Tėvynę, nuotykių poreikis, avantiūrizmas, noras pamatyti svetimus kraštus ar pasislėpti nuo įstatymo…
     
  Atvykti į dalinį reikėjo nustatytu laiku, nes priešingu atveju grėsė karo lauko teismas ir bausmė. Atvykus į dislokacijos vietą, jei reikėdavo ilgesnį laiką būti vienoje vietoje, kareivius išskirstydavo gyventi pas vietinius gyventojus, šie nelabai džiaugėsi, ypač jei kareiviams vėluodavo atlyginimai, o tai būdavo dažnai... Savi kareiviai elgdavosi ne geriau už priešus. Dažnai tekdavo įsikurti ir lauko sąlygomis, iš šakų ar drobės atraižos pasidarius palapinę, kurioje, kaip 1660 m. rašė lenkų šlėkta Jonas Chrizostomas Pasekas, buvo valgoma, geriama, lošiama kortomis, kartais šaudoma, rėkaujama…  
     
Trečias brolis kareivisIš Ukmergės pavieto smulkios šlėktų giminės kilęs Jonas Vladislovas Počobutas Odlanickis (1640–1703) buvo trečias sūnus šeimoje. Jo vyriausias brolis pasuko profesionalaus kariškio keliu ir parsisamdė į Lietuvos kariuomenės husarų vėliavą (dalinį), vidurinysis brolis siekė civilinės karjeros, o trečią brolį vyresnieji, jam suėjus 18 m. (už giminės valdomą žemę pagal to meto teisę karo atveju nuo kiekvienos valdos kas nors turėjo atlikti tarnybą kuriame nors savo pavieto dalinyje), išsiuntė tarnauti pašauktiniu pavieto kazokų vėliavoje. 1658 metų lapkritį netoli Mintaujos jam, kaip jis rašė, pirmą kartą jaunystėje teko savo ranka kardą priešo krauju nudažyti. Netrukus jis kovėsi dvikovoje (vėliau jis dažnai jose dalyvaudavo), kai naktinėje sargyboje susiginčijo su bendraamžiu tarnybos draugu, davęs jam atminimui per nosį. Gruodį visuotinio šaukimo daliniai buvo paleisti, herojus grįžo namo.
         
  Atitarnavęs visuotinį šaukimą, daugiau kaip ketvirtį metų prabuvau namuose pas geradarę motiną, šis buvimas man baisiai įgriso dėl dažnų kareiviškų kivirčų, visu tuo pasibjaurėjęs, palikęs namus, prieš savo geradarės motinos valią išvykau į kariuomenę parsisamdyti  
         

Atitarnavęs visuotinį šaukimą, daugiau kaip ketvirtį metų prabuvau namuose pas geradarę motiną, šis buvimas man baisiai įgriso dėl dažnų kareiviškų kivirčų, visu tuo pasibjaurėjęs, palikęs namus, prieš savo geradarės motinos valią išvykau į kariuomenę parsisamdyti. Rugpjūtį jis atvyko į veikiančią armiją prie Guldingos pilies, Kurše. 1659 metų rugsėjo 14 d. iš savo brolio pirkau pilną ekipiruotę su viskuo trims husarų žirgams, ne ponišką, bet kareivišką, varganą ir ketvirtuoju pakaitiniu arkliu. Už tai daviau, nepermokėdamas, kadangi iš brolio pirkau, šešiolika šimtų auksinų. Po trijų dienų jis parsisamdė į žemaičių divizijos husarų vėliavą. Netrukus dėl bado pasidavė Guldingos švedų įgula. Švedai anksčiau išdavikiškai buvo nužudę lietuvių divizijos vado Samuelio Komarovskio brolį, tai dabar ir šis nesilaikė duoto žodžio, paleido tik švedų karininkus, o kareivius, kaip buvo įprasta to meto Europoje, išskirstė po savo divizijos dalinius. Galybę turtų mūsų vyresnybė pasiėmė, skaičiuota, kad keturis kartus po šimtą tūkstančių, o kariuomenei duota po kapą [grašių] ir tai [tik] raiteliams... Buvo nukirsdinti du Kuršo gyventojai, kurie tarnavo švedams, pagal jų nurodymus švedai plėšė vietinius gyventojus.
Mūšio lauko istorijosIki 1660 m. kovo pradžios J. V. Počobutas Odlanickis kariavo prieš švedus Kurše, po to grįžo į Lietuvą, aplankė namus. Liepos 8 d. su savo vėliava nuo Ukmergės išžygiavo prie Vilniaus, kur rytojaus dieną buvo nukirsdintas Oskierka, kuris parsidavęs Maskvai daug blogo mūsiškiams padarė ir daug pražudė per savo niekšystę ir išdavystę, nors buvo šios Tėvynės sūnus, už ką ir atsiėmė apdovanojimą. 13-ą dieną priėjom prie Vilniaus, duok Jėzau laimingai, kur tą pačią naktį buvo stiprus išpuolis iš pilies. Net penkiolika mūsiškių nukauta, į nelaisvę paėmė penkis, septynis pašovė, o mūsiškiai tik penkis maskvėnus sučiupo. 31-os dienos naktį buvo pilies puolimas, nes miestą nesigindami užleido, bet iš pilies stipriai davė mums pipirų į nosį, kurių ir mums iš dalies pauostyti teko. Labai šlykštus kvapas, kuris daugiau kaip septynis šimtus žmonių mirtinai užkrėtė ir retas kuris išsigydė nuo jų paskaninimo, dėl ko pasigailėk Viešpatie Dieve. Rugpjūčio 18 d. patraukėm nuo Vilniaus… Rugpjūčio 25-ą dieną pabėgo du mano tarnai, nemažai žalos padarę.
     
  Rugsėjo 30 d. maskvėnai pagrobė mūsų vėliavos tarnus, paėmė ir maniškį Jurkovskį, labai gerą siuvėją, kuris, Dievas žino geriau, gyvas ar negyvas... Spalio 8 d. jis dalyvavo kautynėse su maskvėnais baltarusių žemėje prie Basios upės, kur puolimo metu po juo buvo pašautas žirgas. J. V. Počobuto tarnybos draugas, kuris dar prieš mūšį nuvirto nuo arklio, pareiškė, kad dėl nuodų bloga liga pakirto. Prisiminimų autorius pridėjo, kad pripažįstu, kad bloga, bet dėl baimės, o ne dėl nuodų, nors užstalėje prie gero vyno nėra geresnio kareivio.  
     
1661 m. kovo pradžioje prie Daugpilio lietuviai su maskvėnais 6 savaitėms sudarė paliaubas. Po šio sudarymo maskvėnai buvo bankete pas jo malonybę poną vadą, daugiau kaip 40 asmenų, kuriuos vaišinom taip stipriai, jog prisigėrė taip, kad labai jau mums aukojosi ir bičiulystę prisiekinėjo.
1661 m. spalio 18 d. prie
         
  Suradęs pusę pasagos užsikišo ją už diržo, o tuo tarpu kulka, kaip buvus, pataikė į tą pasagą einant pro pilį, o tada tarė „tikrai, koks geras toks šarviukas“.  
         
Kušlikų kaimo ties Dysna įvyko sunkios kautynės su maskvėnais, kurių metu joks pulkas tiek nenukentėjo kaip mūsų, nes ant pirmos ugnies kelis kart šokome, kaip vėliau sužinota, vienuolika mūsų husarų užmuštų buvo, o tarnų devyni ir 35 arkliai. Man tai vienuoliktam visus žirgus išmušė – vienas aikštėj liko, kitas, peršautas iš lanko, mane išnešė, ant kurio sėdėjau būdamas tris kartus pašautas, tuoj krito ir padvėsė, už jį man siūlė 500 auksinių, trečias taip pat sužalotas atiteko tėvams bernardinams; ir vienas tarnybos tarnas, Bortkevičius, į nosį pašautas. Suradęs pusę pasagos užsikišo ją už diržo, o tuo tarpu kulka, kaip buvus, pataikė į tą pasagą einant pro pilį, o tada tarė „tikrai, koks geras toks šarviukas“. Taip būtent šiam mano tarnui stebuklingu būdu atšokusi muškietos kulka nosį apdraskė ir nieko nepakenkė, per tokią mažą kliūtį. Bet tai greičiausiai ne kliūtis, o Viešpaties malonė padarė.
     
  Nuostolių jis bei kiti kariai patirdavo ir ne mūšio metu, 1661 m. lapkričio 13 dieną vežimas nuo aukšto kalno įkrito į gilią Drysos upę. Kur visos kariuomenės vežimai sveiki praėjo, mano su viskuo nuskendo, tik arkliai, nupjaunant pakinktus, išgelbėti. Dėl to turėjau pusantro šimto auksinų nuostolio, taip Ponas Dievas savo nemalone mane aplankė ne vieną kartą. Reikiant arklį pašovė, o čia vežimas paskendo.  
     
Elmantas Meilus
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija. Sudarė ir parengė dr. Algirdas Baliulis ir dr. Elmantas Meilus. Vilnius, 2001, p. 176–205.