Kasdienybė / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

XVII a. vilniečių patalynė ir apatiniai drabužiai

Apie LDK miestiečių patalynę ir apatinius drabužius kol kas nėra rašyta. Gal tema neatrodė svarbi, o ir duomenų išliko mažai. Iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų buitinių smulkmenų tyrimai padeda atskleisti kasdienybę. Juk miegas sudaro nemažą žmogaus gyvenimo dalį, egzistuoja vadinama „miegojimo kultūra“. Šie duomenys liudija apie to meto higieną, socialinę diferenciaciją, o netiesiogiai – ir apie LDK vietą Europoje.
     
  Miegui ir poilsiui skirtos lovos, „tapčanai“ ir kiti panašūs baldai, kaip ir patalynė, liudijo asmens socialinę padėtį. LDK valdovai ir diduomenė miegojo prabangiose lovose su baldakimais, tačiau, pvz., XVII a. vid. Prancūzijoje kilusi diduomenės ruele mada, t. y. interesantų priėmimas, literatūrinės diskusijos gulint lovoje, LDK neįsitvirtino. Abiejų Tautų Respublikoje ją bandė įdiegti būsimoji karalienė, o tuomet Sandomiro vaivadienė Marija Kazimiera Zamoiska.  
     
Lietuviškas miegas keliautojų prisiminimuose
Didžioji LDK gyventojų dalis (valstietija, nuskurdę bajorai) miegojo ant žemės ar grindų pamestų šiaudų kraiko, kartais ant suolų. Tokia nakvynė laukė ir keliautojų, užsukusių į to meto nakvynėms nepritaikytas smukles ir užeigas. Iš jų dar XVI a. vid. juokėsi ispanas teisininkas Petras Roizijus: savo makaronike (lotyniškas eiliuotas kūrinys, į kurį įterpiami nacionalinės kalbos elementai) rašė: „Jeigu koks gościus jeździos kada nors po lietuviškus kaimus / Ar jis per Vilnių keliautų, ar gautų iš ten wyjeździoti, (...) Jei neturėsi pościelės, tai słoma pabus tau už guolį, / Ława kieta tau leis pavargusį kūną ištiesti.“
         
  Anot prancūzo Gasparo de Tende, keliavusio po ATR 1669 ir 1675 m., praktiškai neįmanoma buvo gauti lovos, teko „įsitaisyti greta arklių, karvių ir kiaulių“.  
         
Tokiais namais ne sykį skundėsi XVI–XVIII a. po šalį keliavę svetimšaliai ir saviškiai. 1593 metais anglų keliautojas Fynesas Morysonas pažymėjo, kad lenkai vežimuose vežasi lovas, nes „tokių sunku gauti, (...) kiti dažniausiai miega ant šiaudų, užsidengę kelioniniais kailiais“. Ne ką geriau buvo ir po šimtmečio. Anot prancūzo Gasparo de Tende, keliavusio po ATR 1669 ir 1675 m., praktiškai neįmanoma buvo gauti lovos, teko „įsitaisyti greta arklių, karvių ir kiaulių“. Jis patarė vežiotis savo „lovelę su čiužinėliu“ bei patalyne. Baisia nešvara, gyvūnų kaimynyste, verkiančiais mažais vaikais ir lovų stoka skundėsi XVII a. prancūzų diplomatas Ch. Ogieras bei dvariškis Pranciškus Daleyracas. Nei nakvynės namuose, nei pas valstiečius ar neturtingus bajorus beprasmiška ieškoti ir bet kokios patalynės. Jų turėti daiktai buvo menkaverčiai. Ne ką žinome ir apie šių visuomenės sluoksnių dėvėtus apatinius drabužius. XVIII amžiaus II p. padėtis pagerėjo, keliautojas F. Šulcas rašė, jog pašto stotyse buvo galima gauti miegui lovą ar šiaudų kūlį.
Patalynė – moters kraitis ir palikimas
XVII a. LDK pasiturinčios bajorijos ir miestietijos namuose nestigo lovų. Nepavyko rasti duomenų apie ant lovų dedamus čiužinius, tačiau kai kurie miestiečiai (mažiau pasiturintys) ant lovų tiesdavo šiaudus. Taigi jų namuose būta kartais ir prabangios patalynės, rankšluosčių, staltiesių, apatinių marškinių ir kitų drabužių. Visa tai šaltiniuose (inventoriuose, rečiau testamentuose) vadinama
 
Įdomybė
 
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nakvynės namais ne sykį skundėsi XVI–XVIII a. po šalį keliavę svetimšaliai ir saviškiai. 1593 metais anglų keliautojas Fynesas Morysonas pažymėjo, kad lenkai vežimuose vežasi lovas, nes „tokių sunku gauti, (...) kiti dažniausiai miega ant šiaudų, užsidengę kelioniniais kailiais“.
 
skalbiniais arba baltiniais („chuste“ arba „bielizna“). Berods, didžioji dauguma XVII a. vilniečių (o turtingieji visi) turėjo ne po vieną, bet po kelis patalynės komplektus. Patalynę sudarė kelios (vidutiniškai iki 10) pagalvės, po kuriomis kai kurie vilniečiai laikė rožinius, pūkinės ir lengvesnės antklodės, keli paklodžių, užvalkalų antklodėms ir pagalvėms komplektai. 1649 metų Anos Melerovos testamente nurodytos ne tik 7 pagalvės su užvalkalais, bet ir 2 apvilktos viršutinės bei apatinės pūkinės antklodės. Prie patalynės vardyti rankšluosčiai ir staltiesės. 1656 metų vilnietės Marijonos Cylichovos testamente tarp skalbinių („chusta białe“) nurodyta: medvilniniai audiniai, marškiniai, pasijoniai, prijuostės, po 6 didesnius ir mažesnius rankšluosčius, 2 tuzinai staltiesių, užvalkalai trims pagalvių komplektams, trys (tarp jų ir siuvinėtos) paklodės. 1668 metų vilniečio Teodoro Kochanskio pomirtiniame turto inventoriuje minėti: Vroclavo rankšluostis (8 auks.), austas rankšluostis (5 auks.), 50 alkūnių drobės vaikų aprangai, 3 austos paklodės po 3 auks., 3 pūkinės antklodės („pierzyny“), 3 mažesnės pagalvės, turkiška antklodė, 9 užvalkalai, 4 poros sunešiotų vyriškų marškinių.
     
  Neretai nurodoma patalynės spalva ir būklė. Didžioji dalis patalynės ir rankšluosčių ar staltiesių buvo baltos spalvos, iš linų ar kanapių pluošto, austos namuose. Nemažai jų, kaip pažymima moterų turto inventoriuose ar jų kraičio užrašymuose, buvo su nėriniais arba siuvinėti, antklodės – pūkinės. Turėta ir atvežtinių gaminių, pvz., drobės iš medvilnės, Vroclavo arba Silezijos rankšluosčių, turkiškų antklodžių. Vilniaus valdančiojo elito namuose patalynė ir rankšluosčiai siūti iš olandiškos ir dar brangesnės medžiagos. Ši, kaip ir paprastesnė, patalynė buvo vertinga merginos kraičio ar kilnojamo miestiečio turto dalis. Apie patalynę būdavo nurodoma apskritai, detaliau nevardijant atskirų vienetų. Štai 1689 m. Vilniaus pirklio Jono Kosobuckio testamente pažymėta, kad žmonai palieka nemažai baltinių ir patalynės.  
     
1667 m. pasoginiame vilnietės Anos Tropovos inventoriuje minimi 30 paprastų ir 2 siuvinėti užvalkalai pagalvėms po 7 auks. (224 auks.), mažesni užvalkalai po 3 auks. (30 auks.), 18 prijuosčių (36 auks.), 18 rankšluosčių (144 auks.), 10 paprastų (30 auks.) ir 8 siuvinėtos paklodės po 15 auks. (120 auks.), medvilniniai audiniai (80 auks.), 18 mažesnių rankšluosčių (90 auks.), 5 dideli užvalkalai pūkinėms antklodėms po 8 auks. (40 auks.).
         
  Geras patalynės komplektas XVII a. Vilniuje kainavo nuo 30 auksinų.  
         
Iš viso merginos į vyro namus atnešta patalynė įvertinta net apie 800 auksinų. 1684 metų vilnietės Anastazijos Gilevičovos pomirtiniame inventoriuje nurodyti 3 siuvinėti balti pagalvių užvalkalai ir paklodės, įvertinti 25 auks., užvalkalai ir paklodės – 10 auks., kita siuvinėta patalynė – 15 auks., didelis ir Silezijos rankšluosčiai – 15 auks., o 10 alkūnių ilgio naujų Silezijos rankšluosčių nevertinti, nes už juos mirusioji nebuvo sumokėjusi žydei. Vadinasi, geras patalynės komplektas XVII a. Vilniuje kainavo nuo 30 auksinų.
Vilniečių apatiniai inventoriuose ir teismo bylose
     
  Patalynė, kaip ir kiti baltiniai, vertinta. Net nuo maro mirusių žmonių patalynės neišmesdavo. 1630 m. nurodymuose teigiama, kad tokią patalynę reikia išmėtyti ir gerai išvėdinti, o jei nėra galimybių, stipriu šarmu su kalkėmis išplauti ar išrūkyti. Neskubėdavo išmesti ir padėvėtos, iš jos buvo persiuvama kita, panaudojant senosios dalis. Dėl to sunešioti baltiniai ir patalynė inventoriuose jau neminimi. Taip 1666 m. vilnietės Eudokijos Kušelinos testamente tik užsiminta apie turėtus jos marškinius bei „pusę vieneto“ nematuotos drobės. O 1671 m. Gertrūdos Krapoliušovos testamente paminėta sena patalynė (10 pagalvių, 2 pūkinės antklodės, verpalai, po 4 didesnius (3 jų nėriniuoti) ir mažesnius užvalkalus bei rankšluosčius ir marškinius), o 1684 m. turtuolio Vilniaus burmistro Stepono Karasio testamento valia tokie skalbiniai išdalinti vargšams.  
     
XVII a. turtingų vilniečių turimi keli patalynės komplektai leido palaikyti švarą, laiku keisti nešvarius užvalkalus ar paklodes. Panašiai galima kalbėti ir apie apatinius vidutinių bei pasiturinčių miestiečių drabužius. Kūdikiai buvo vystomi. Tai paminėta 1634 m. dokumente, po vilnietės Reginos Kosmovskos mirties likęs jos kūdikis buvo „vystyklėliuose“. Mažamečiai vaikai greičiausiai bėgiojo aprengti marškiniais. Miestiečiai vyrai savo garderobe turėjo apatinius marškinius su nedidele apykakle ir plačiomis rankovėmis bei drobines apatines kelnes („gacie“). Turtingieji įsigydavo užsieninių apatinių: nėriniais puoštų marškinių bei vilnonių ar medvilninių apatinių kelnių (XVIII a. įsitvirtino „kalesony“).
         
  Sprendžiant pagal apatinių drabužių skaičių, matyti, kad moterys laikėsi higienos, keitė apatinius.  
         
Apie turėtą jų skaičių inventoriuose nenurodoma, tiesiog pažymima „vyriški baltiniai“. Miestietės moterys nešiojo apatinius marškinius (dalis jų buvo naktinių) „koszule“, jų turėjo daug, gerokai per 10. Mirus A. Gilevičovai 1684 m., pažymėti 6 (po 3 mažus ir didelius) moters turėti marškiniai, įvertinti 15 auks., neskaičiuojant apsitrynusių, išdalintų vargšams. Net 20 ilgų nėriniuotų marškinių po 8 auks. (160 auks.) ir 30 mažesnių po 6 auks. (180 auks.) 1667 m. turėjo vilnietė A. Tropova. Be to, jos apatinių drabužių garderobe būta 20 sijonų po 4 auksinus. Miestiečių moterų garderobe būta ir apatinių kelnaičių. Sprendžiant pagal apatinių drabužių skaičių, matyti, kad moterys laikėsi higienos, keitė apatinius. Tai liudija ir 1676 m. vilnietės našlės Kotrynos Krakuvnos kaltinimai 4 metus pas ją gyvenusiam kojinių mezgėjui Pranciškui Rodzevičiui. Šis norėjo vesti šeimininkės dukrą. Kartą moteris su dukra ir kaimyne siuvėja nuėjo į pirtį, o jis, likęs vienas su siuvėjos mažu sūneliu, merginos lovoje ieškojo jos apatinių marškinių. Lovos galvūgalyje, po šiaudais, vaikinas rado menstruacijų krauju suteptus marškinius ir iš jų išplėšė keturis lopus. Visa tai grįžusioms papasakojo siuvėjos sūnus. Moterims pavyko atimti iš vaikino tris audinio lopus. Turėdamas ketvirtą, jis žadėjo taip užkalbėti merginą, kad ši jo ilgėtųsi net tuomet, kai jis bus nors ir šimtą mylių nuo Vilniaus...
     
  Tarp asocialių miestiečių būta ir nevalų. Štai 1649 m. Vilniaus kapitulos miestietis Povilas Arcimovičius skundė girtuokliaujančią žmoną Eleną, kad ši pragėrė visus moteriškus marškinius ir rankšluosčius, kurių turėjo daugiau kaip už 100 auks. ir kurie buvo saugomi vaikams. Per 9 santuokos metus ji nenuaudė nei sieksnio audeklo. Nelaimėlis skundėsi, kad nevalyva žmona jo šeimą vargetomis pavertė, be to, „ji visa dvokia, visada miega, ant jos supuvo apatinės kelnaitės ir kiti apatiniai“.  
     
Aivas Ragauskas
Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne, oprac., wstęp, komentarze David A. Frick, Warszawa, 2008.