Medicina, sveikata / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

XVII–XVIII a. pr. maro epidemijų įtaka Birštono valsčiaus raidai

     
  LDK laikais žmogaus priklausomybė nuo gamtos buvo didesnė nei dabar. Tuo metu  dominavo žemdirbystė. Net nedideli derlių nuostoliai dėl nepalankių atmosferos reiškinių ar karo niokojimų sukeldavo gyventojų maitinimosi problemas. Nepritekliai, užsitęsę badmečiai mažino biologinį žmonių atsparumą. Susidarydavo sąlygos plisti užkrečiamoms ligoms. Pasiekti epidemijų lygį „padėjo“ daugelyje Lietuvos miestų vyravusios antisanitarinės sąlygos, o kaimuose – žemas higienos lygis, ankštos gyvenamos patalpos. Daug gyvybių pareikalavo XVI–XVII a. LDK kilęs epideminis susirgimas – maras. LDK jį dažniausiai sukeldavo „maro jersinija“ (Yersinia pestis) – bakterija, kurią platino graužikai, katės, šunys ir triušiai. Žmonės užsikrėsdavo kontaktuodami su šiais gyvūnais, valgydami termiškai neapdorotą užkrėstą mėsą. Sirgdavo įkandus užkrėstoms blusoms.  
     

Nematomas nukariautojas
Maro aukomis pirmiausia tapdavo neturtingiausi, infekcijoms mažiausiai atsparūs gyventojai (valkatos, elgetos, neturtingi miestiečiai, valstiečiai, tarnybiniai žmonės, tarnai). Geriausiai nuo epidemijos saugodavosi diduomenė.
         
  Ilgiau trukusios ir didesnių nuostolių padariusios epidemijos paveikė krašto kultūrą ir geopolitiką.  
         
Gavę net menkiausią informaciją apie plintantį marą, valdovai ir didikai su šeimomis skubiai vykdavo iš užkrėstos vietovės arba uždarydavo bet kokius įvažiavimus į dar neužkrėstą. Atskirose LDK vietovėse maro užkratas XVI–XVII a. plisdavo dažnai, net kas kelerius ar keliolika metų. Didžiausių nuostolių LDK padarė dvi XVII a. vid. ir XVIII a. pr. praūžusios maro epidemijos, dėl savo masto gavusios maro pandemijų pavadinimą.
Ilgiau trukusios ir didesnių nuostolių padariusios epidemijos paveikė krašto kultūrą ir geopolitiką. Nors minėtos XVII a. vid. ir XVIII a. pr. maro pandemijos LDK gerai žinomos, tačiau analizės, leidžiančios daryti išvadas apie jų įtaką istorinei valstybės raidai, trūksta. Į tokius LDK istorijos klausimus padeda atsakyti lokalinės vietovės tyrimai. Tą konkrečiai atskleidžia ir nedidelės vietos bendruomenės – Birštono valsčiaus – duomenys apie XVII–XVIII a. pr. čia vykusią demografinę krizę, sukeltą maro epidemijų.
Pandemijos parklupdė klestintį miestą
Įsikūręs prie vaizdingų Nemuno kilpų Birštonas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. pabaigos.
         
  Nuo kaimo iki miesto XVI a. vykusią metamorfozę XVII–XVIII a. dėl karo ir maro negandų pakeitė priešinga – nuo miesto iki kaimo.  
         
Čia pastatyta pilis kartu su kitomis aukštutinės Panemunės pilimis sudarė tvirtovių žiedą, saugojusį Lietuvos valstybės centrus – Trakus ir Vilnių. XVI amžiuje Birštone susiformavo stiprus valdovo dvaras, kūrėsi miestelis (1578 m. čia gyveno apie 500 gyventojų). Valdovams leidžiant, valsčiuje žemes įsigydavo įtakingi LDK pareigūnai. Birštonas XVI a. užėmė lyderio poziciją Nemuno vidurupyje. Tačiau XVII a. pr. vietos gyventojus užklupo negandos. Ypač nukentėjo miestelis. XVII amžiaus pr. Birštoną nusiaubė didžiulis gaisras, dar skaudžiau atsiliepė maro epidemijos padariniai. Jei daugelyje kitų LDK vietovių maro protrūkis fiksuotas 1624–1628 m., tai Birštoną jis pasiekė 1630 m. ir truko daugiau kaip pusmetį.
 
Įdomybė
 
Nuo 1652-ais metais prasidėjusios maro pandemijos labiausiai nukentėjo Prienų seniūnija ir Birštono valdos. Jei per šią pandemiją LDK neteko apie 48 proc. gyventojų, o Kauno pavieto nuostoliai sudarė apie 40,5 proc. gyventojų, tai Prienų seniūnijos netektys atskirais atvejais siekė net 60 procentų.
 
Šaltiniuose nurodytą „ligos siautimą“ patvirtina vėlesni demografiniai rodikliai. Miestelyje žmonių sumažėjo 25 proc., po maro epidemijos jų liko apie 350. Dėl demografinio ir jį lydėjusio ekonominio nuosmukio valsčius prarado savo reikšmę. Nuo 1647 m. šaltiniuose minimas naujas administracinis centras – Prienai. Buvusios Birštono valsčiaus valdos buvo įjungtos į Prienų seniūniją.
Nauji sunkūs išbandymai teko Birštonui beveik po ketvirčio amžiaus. Grafų Butlerių valdomo Birštono (kaip Prienų seniūnijos dalies) gyventojai patyrė ne tik Rusijos ir Švedijos kariuomenių, bet ir savų karių niokojimus per XVII a. vid. karus. Anot valdytojų, XVII a. vidurys jų valdai buvo „nelaimingi laikai“. Kaip neatsiejama karų palyda Birštoną 1652 m. pasiekė maro pandemijos proveržis. Padaryti nuostoliai buvo didesni nei likusioje Lietuvos dalyje. Jei per šią pandemiją LDK neteko apie 48 proc. gyventojų, o Kauno pavieto nuostoliai sudarė apie 40,5 proc. gyventojų, tai Prienų seniūnijos netektys atskirais atvejais siekė net 60 procentų. Išlikęs 1677 m. seniūnijos inventorius atskleidžia apgailėtiną seniūnijos vaizdą, kaimų tuštėjimą dėl karų ir maro. Retame kaime bent pusę visų valakų liko apgyvendinti, daugumoje jų (Puzonyse, Trakeliuose, Vaitiškėse ar Voseliūnuose) liko gyventi vos kelios šeimos. Dažnai nurodyti tušti, nedirbami valakai. Buvo ir „pradingusių“ kaimų. Štai Igliškių vaitijoje net 4: po 20 valakų dydžio Skripiškių ir Ringavos kaimai, 9 valakų Esiūklių kaimas ir 2 valakų Paluginių kaimas.
         
  Miestelyje žmonių sumažėjo 25 proc., po maro epidemijos jų liko apie 350.  
         
Išnyko ir Švirkšlių kaimas Panemunio vaitijoje. Birštono miestelyje liko tik 34 šeimos, 1677 m. inventoriuje buvęs „Birštono miestas“ vadinamas jau „miesteliu“, po kurio laiko šaltiniuose jis tapo „kaimu“. Nuo kaimo iki miesto XVI a. vykusią metamorfozę XVII–XVIII a. dėl karo ir maro negandų pakeitė priešinga – nuo miesto iki kaimo.
Nelaimės po vieną nevaikšto...
Nespėjusią atsigauti Prienų seniūniją (ir Birštono valdas) nuskurdino 1700 m. prasidėjusio Šiaurės karo veiksmai. Birštonas labiausiai nukentėjo nuo niokojančio švedų žygio
         
  „Pas mus maras, nežinome, kas ir kur miršta, nes žmonių nelaidojame, kad neišnešiotų ligų. […] Mirimo aktai nerašomi.“  
         
1702 m. pavasarį. Buvo sudeginta mūrinė Prienų pilis, popieriaus malūnas, už pasipriešinimą švedų daliniui pelenais paleistas netoli Birštono buvęs Punios miestelis. Grafas Butleris LDK kancleriui skundėsi „didžiule savo nelaime“, kad begali tarnauti vien tik „savo širdimi“. Net LDK kanceliarijos dokumentuose pažymėta, kad „seniūnijoje viešpatauja didžiuliai sugriovimai ir nuosmukis“. 1705 metais Birštono kraštą siaubė ir degino rusų kariai. Prasidėjo badas, o 1709–1710 m. kilo maro epidemija, nusinešusi išretėjusių apylinkių gyventojų gyvybes. Bažnytinėje mirimo metrikų knygoje užrašyta: „Pas mus maras, nežinome, kas ir kur miršta, nes žmonių nelaidojame, kad neišnešiotų ligų. […] Mirimo aktai nerašomi.“ Seniūnijoje ištuštėjo ar miškais užaugo 15 kaimų. Palyginus 1738 metų (jau po maro) duomenis su 1677 m., kaimų gyventojų XVIII a. I p. sumažėjo kone dvigubai daugiau.
     
  Demografinis atsigavimas Birštono apylinkėse vyko lėčiau nei kitur (ir tik XVIII a. II p.). Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Birštonas susigrąžino istorinį pavadinimą ir vėl tapo Birštono seniūnijos centru. Visus šiuos administracinius pokyčius lėmė ir XVII–XVIII a. pr. Birštono valsčiuje siautusi maro pandemija.  
     

Literatūra: R. Ragauskienė, Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., Vilnius, 2004.
 
Raimonda Ragauskienė