Valstybė ir politika / XIII-XIV a.
Grįžti

Ypatingas Gedimino draugas: draugai ir draugystė viduramžiais

     
  1322 m. Rygos miesto tarėjai rašė savo sąjungininkui, pagonių valdovui Gediminui, skųsdamiesi Vokiečių ordino brolių daromomis skriaudomis ir prašydami paramos. Šiame laiške yra prierašas, kuriame rygiečiai kalba apie Pskovo kunigaikštį ir ypatingą didžiojo kunigaikščio Gedimino draugą (amicus specialis) „poną Dovydą“. Iš kitų šaltinių žinoma, kad Dovydas buvo lietuvių didikas, Gardino pilies seniūnas, tose apylinkėse turėjęs ir didelę valdą, kur vieno žygio metu Ordino būrys nukovė 38 žmones bei išsivarė 100 žirgų. Didžiojo kunigaikščio pavedimu ne kartą puldinėjo Prūsijos, Livonijos ir Mazovijos žemes, o 1326 m. vadovavo Gedimino kariuomenės žygiui į Brandenburgo kraštą (marką), kurio metu žuvo. Ką reiškia amžininkų užuomina apie ypatingą valdovo ir didiko, Gedimino ir Dovydo draugystę. Panašu, kad šis teiginys apie ypatingus dviejų asmenų santykius tiek suklaidino XVI a. rašiusį kronikininką Motiejų Stryjkovskį, kad norėdamas tai paaiškinti, jis Dovydui į žmonas „priskyrė“ tariamą Gedimino dukterį.  
     

Valstybės valdymas „draugų rate“
Atidžiau pavartę to meto šaltinius, tokių „draugų“ (lot. amici, vok. frunde, rus. приятели) rasime daug.
         
  Neformalūs ryšiai arba draugystė buvo labai svarbi ankstyvosios monarchijos socialinė struktūra.  
         
Užtenka prisiminti Gedimino nepavykusių derybų dėl krikšto 1323–1324 m. istoriją, kuomet, pasak popiežiaus pasiuntinių pranešimo, didysis kunigaikštis demonstratyviai liejo ašaras „draugo ir giminaičio“ Erudo akivaizdoje. Valdovai ir didikai viduramžių šaltiniuose nuolat pasirodo apsupti „draugų ir giminaičių“. Susidaro įspūdis, kad tai buvo visą visuomenę apraizgęs ryšių tinklas, o asmeniniai draugystės saitai tarp valdovo ir kilmingų pavaldinių turėjo išskirtinės reikšmės valstybiniame gyvenime. Įspūdis nėra klaidingas. Draugystė buvo svarbi ankstyvosios monarchijos socialinė struktūra. Valdžios santykius papildydavo neformalūs ryšiai, šaltiniuose įvardijami kaip „draugystė“. Mindaugo „draugai“ atkeršijo Treniotai už valdovo nužudymą, Mindaugo seserėną kunigaikštį Lengvenį jo „draugai“ išpirko iš Livonijos nelaisvės už 500 pusmarkių; 1387 m. broliui Skirgailai suteikdamas Trakų kunigaikštystę, Jogaila pažadėjo „jo klausyti labiau už visus draugus ir brolius“. Apie 1390 m. rašytame Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą Vytautas taip apibūdino represijas prieš jo grupuotės asmenis: „Ir kiek dar vis mano draugų buvo likę, iš tų visų kunigaikštis Jogaila atėmė jų tėviškes“. Tokių pavyzdžių šaltiniuose galima rasti daugiau.
Ir priešas gali būti draugas
Draugystės ryšiai galėjo sieti ir skirtingų, net konfliktuojančių šalių asmenis. Su Livonijos riteriais XIII a. pradžioje kovojusio latgalio Rusino „draugas“ buvo Cėsių komtūras (pilies ir jos srities valdytojas), bičiulių Ordino valstybėje turėjo ir ne vienas Lietuvos didysis kunigaikštis.
         
  Šaltiniuose sąvokos „giminaičiai“ ir „draugai“ buvo sinonimai.  
         
Štai Kęstutis palaikė draugiškus ryšius su Brandenburgo komtūru Giunteriu Hohenšteinu, kuris  krikštijo į Mazoviją ištekančią Kęstučio dukterį Danutę. Draugystės ryšiai reikšmingai išplėtė giminiškų santykių tinklą. Neatsitiktinai šaltiniuose kai kada sąvokos „giminaičiai“ ir „draugai“ buvo sinonimai.
     
  Valdovams toks „draugų“ tinklas buvo reikalingas, turint omeny nuolatinę ištikimybės problemą: „viešpataujančiai giminei“ nepriklausančiais kilmingaisiais buvo galima labiau pasitikėti, nei suverenios valdžios planus puoselėjančiais giminaičiais.  
     
Kaip rodo šaltinių užuominos, asmeniniai ryšiai galėjo įgauti ir tam tikrą institucinę formą. Lietuvos metraštis pasakoja, kad XIV a. pab. vidaus konflikto metu su Jogaila „susidraugauti“ siekęs Vytauto svainis kunigaikštis Jonas Algimantaitis kaip draugystės ženklą Jogailai dovanojo auksinį diržą.  
„Draugiška“ politika
„Draugystės“ ryšių pagrindu savo valdžią formavo ne tik valdovai, bet ir krašto didikai. Iš apylinkės „laisvųjų“ verbuojami bendražygiai sudarė didikų palydą, kuri atliko tiek „administracijos“, tiek „kariaunos“ vaidmenį.
 
Įdomybė
 
XV amžiuje LDK didikai kartais užrašydavo savo aplinkos bajorams žemės valdą „ne kaip tarnui, o kaip draugui“. Kalbant apie tokios draugystės turinį, iš šaltinių galima susidaryti vaizdą, kad draugystės sąlygos numatė tarpusavio pagalbą, rūpestį giminaičiais, valdų neliečiamybę.
 
1360 metais savo „draugais“ Livonijos magistrui grasino lietuvių didikas iš Upytės Eigintas, 1365 m. jais karinėje ekspedicijoje rėmėsi didikas Buškys. Turbūt tokie socialiniai santykiai turėti omenyje Vytauto ginče su Ordino vadovybe dėl pabėgusių „laisvųjų“ valstiečių, kuomet minimi valstiečiai – bajorų „draugai“.
Artimų draugų tarpininkavimas ar garantija buvo geriausia priemonė susigrąžinti valdovo malonę. Vėliau prisidėjo ir bažnytinio atminimo reiškinys, kai iš draugų buvo tikimasi ir maldų už sielos gerovę po mirties. Ne vien retorine prasme „draugo“ sąvoka naudota ir politinėje korespondencijoje tarp valstybių. Štai Ordino magistrai XV a. Lietuvos didžiuosius kunigaikščius ir didikus laiškuose vadino savo „ypatingai mielais draugais“. Tai liudijo apie taikius ir stabilius tarpvalstybinius santykius ar bent jau apie siekius šiuos santykius normalizuoti.
     
  Taigi viduramžiais „draugystė“ buvo plati sąvoka: ji galėjo reikšti ir glaudų emocinį ryšį tarp dviejų asmenų, ir formalią politinę sąjungą (tiek savame krašte, tiek už jo ribų), ir artimą giminystę. Neretai visos šios reikšmės persipindavo, draugai tapdavo politiniais sąjungininkais, užmegzdami draugystę, ją sutvirtindavo sūnų ir dukterų vedybomis. Taip rasdavosi horizontalių asmeninių ryšių tinklas, užtikrinęs žmonėms saugumo ir gerovės jausmą neramiais laikais.  
     

Literatūra: Rimvydas Petrauskas, Tolima bičiulystė: asmeniniai Vokiečių ordino pareigūnų ir Lietuvos valdovų santykiai, in: Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje savimonėje, Šiauliai, 2007, p. 206–222.

Rimvydas Petrauskas