Kasdienybė / XIII-XIV a.
Grįžti

Žaislai ir žaidimai

Didžiojo kunigaikščio dvare bei vargingo valstiečio
 
Įdomybė
 
J. Dlugošas Lenkijos kronikoje mini, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, „jei galėdavo skirti šiek tiek laiko poilsiui, leisdavosi į medžiokles arba žaisdavo šachmatais, tačiau abiejų dalykų imdavosi labai retai, laikydamas, kad tik pamišęs ir visiškai menko proto valdovas pats atsiduoda medžioklėms, apleisdamas daug svarbesnius valstybės reikalus“.
 
troboje ir pačiais niūriausiais negandų ir nepriteklių metais atsirasdavo laiko žaidimams, lošimams ir kitoms kasdienybę praskaidrinančioms linksmybėms. Skurdžiausioje XIX a. valstiečio buityje visuomet būdavo paprastų, iš medžio drožtų vaikų žaislų. Kilmingųjų žaidimus XIV–XV a. pr. šiek tiek nušviečia istoriniai šaltiniai. J. Dlugošas Lenkijos kronikoje mini, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, „jei galėdavo skirti šiek tiek laiko poilsiui, leisdavosi į medžiokles arba žaisdavo šachmatais, tačiau abiejų dalykų imdavosi labai retai, laikydamas, kad tik pamišęs ir visiškai menko proto valdovas pats atsiduoda medžioklėms, apleisdamas daug svarbesnius valstybės reikalus“. Beje, to meto Vakarų Europoje šachmatai buvo būtina riterių išsilavinimo dalimi. Istoriniai šaltiniai mena, kad Ordino broliai nemenkas sumas prašvilpdavo kryžiaus žygių į Lietuvą metu. LDK rusiškuose miestuose šachmatais išmokta žaisti anksčiau.
„Nešlovingieji“ stalo žaidimai
     
  Jau nuo XIII a. stačiatikių bažnytinės teisės dokumentais bandyta uždrausti ne tik girtauti, bet ir šachmatais bei kauliukais žaisti. Įvairūs stalo žaidimai nebuvo laikomi dorovingais ir vėlesniais laikais. Štai XVI a. Kauno vaito aktų knygoje randame tokį asmens pasižadėjimą „dvejus metus negerti alaus, lietuviško ar vokiško, nei vyno, nei midaus, nei degtinės (...), be to, nelošti kortomis, nežaisti kauliukais nei kamuoliais, nei šaškėmis, nei jokių kitų nešlovingų žaidimų.“   
     
Pirmaisiais LDK šimtmečiais loštus žaidimus ir žaislus istoriniai šaltiniai mini retai. Daugiau informacijos suteikia archeologiniai radiniai. Archeologo Povilo Blaževičiaus monografijoje „Seniausieji Lietuvos žaislai“ (2011) aprašyti visi Lietuvoje aptikti žaislai, datuojami XIII–XVII a., įvairūs žaidimų inventorių elementai, net muzikiniai instrumentai ir susisiekimo
         
  Kunigaikščių pilių bei miestų teritorijose paprastai dažniau aptinkama „intelektualių“ žaidimų – šachmatų atributų.  
         
priemonės – pačiūžos. Autorius aprašė virš 350 tokio pobūdžio dirbinių, kurių net 276 aptikti Vilniuje. Žinoma, taip yra ne todėl, kad vilniečiai buvo didesni linksmybių mėgėjai – Vilniaus pilių bei senamiesčio teritorijos yra plačiau tyrinėtos archeologų. Kunigaikščių pilių bei miestų teritorijose paprastai dažniau aptinkama „intelektualių“ žaidimų – šachmatų atributų. XIV–XV a. datuojamų kaulinių šachmatų figūrėlių daugiausiai aptikta Trakų salos ir pusiasalio pilyse (11) bei Vilniaus žemutinėje pilyje (11). Kernavėje, Aukuro kalno piliakalnyje buvusioje kunigaikščio rezidencijoje, taip pat aptiktas kaulinės tekintos šachmato figūrėlės fragmentas. Ankstyviausia, XV a. II p. datuojama šachmatų žaidimo lenta aptikta Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje. Išlikęs lentos fragmentas iš degto molio, apvalainais kampais, su kojelėmis. Išliko trys 4x4 cm dydžio kvadratai, glazūruoti baltai ir mėlynai.
     
  Kernavėje, Aukuro kalno piliakalnyje, rastas ir ankstyviausias Lietuvoje kubo formos lošimo kauliukas, datuotinas XIII–XIV a. Visi kiti Lietuvos archeologinėje medžiagoje žinomi lošimo kauliukai yra iš vėlyvesnių laikų – XVII amžiaus. Kernavės lošimo kauliukas skiriasi nuo šiandieninių skaičių sistema. Paprastai priešingų kauliuko plokštumų skaitmenų suma lygi 7, tai yra 6 priešais 1, 3 – 4, 5 – 2. Tuo tarpu Kernavės kauliuko taškų žymėjimas yra kitoks: 6 priešais 5, 4 – 3, 2 – 1. Manoma, kad tokia kauliukų žymėjimo sistema būdinga XII–XIV amžiuje. Kauliukais nebūtinai buvo lošiama, jais žaisti įvairūs stalo žaidimai, burtai.   
     
Suaugusių ir vaikų pramogos
Miestiečiai taiklumą ir vikrumą lavino įvairiais „sportiniais“ žaidimais. Žemutinėje pilyje aptikti 24 XIV–XVI a. odiniai kamuoliukai arba jų dalys. Kamuoliukai būdavo nuo 4 iki 10 cm skersmens, susiūti iš kelių, dažniausiai trijų odos detalių, prikimšti samanų, vilnos, odos atraižų ar kitokių medžiagų. Tokį kamuoliuką galima mesti ir spirti, ridenti ar
         
  Spėjama, kad mediniai kamuoliai naudoti kėglių, kriketo ar panašiems lauko žaidimams žaisti.  
         
lazda mušti. Kokie žaidimai su jais žaisti, galime tik spėlioti. Rastas ir vienas medinis apie 8 cm skersmens kamuolys. Spėjama, kad mediniai kamuoliai naudoti kėglių, kriketo ar panašiems lauko žaidimams žaisti. Miestų XIII–XIV a. kultūriniuose sluoksniuose randama neaiškios paskirties medinių daiktų, kurie paprastai siejami su religinėmis apeigomis bei ritualais. Tarkime, tiek Kernavėje, tiek Vilniaus pilių teritorijoje neretai aptinkamos apeiginėmis vadinamos lazdos su rutulio formos galais. Tačiau, kad jomis buvo mušamas kamuolys, niekas kol kas paneigti negali.
     
  Vilniaus pilių teritorijoje aptikti net 44 kėgliai, didžioji jų dalis datuojama XIV–XV amžiuje. Kėgliams gaminti naudoti gyvulių pirmųjų pirštikaulių kaulai, pasunkinti į išgręžtas kiaurymes pripylus švino. Žaidimas kauliniais kėgliais žinotas beveik visoje XII–XVI a. Europoje, kėgliai arba ritinio mušimas žinomas ir mūsų etnografiniuose šaltiniuose.  
     
Vaikiškais žaislais laikytinos to meto miestų kultūriniuose sluoksniuose aptinkamos nedidelės, medinės, primityviai išdrožtos įvairių daiktų kopijos. Vilniaus žemutinėje pilyje rastos dvi medinių kalavijų rankenėlės, miniatiūrinė priekinė vežimo ašis, nedideli vežimaičių rateliai. Kernavėje rastas medinis strėlės antgalis, nedidelis peiliukas, kastuvėlis, raktas, tošinė valtelė. Tiesa, archeologai gali ir klysti, dalį šių daiktų priskirdami žaislams. Tarkime, gal tošinė valtelė buvo tinklo plūdė.
 
Gintautas  Vėlius