Ženklai, simboliai / XV-XVI a.
Grįžti

Ženklai, kurie žymėjo LDK sienas

Pirmieji  ženklai medžiuose ir akmenyseKuriantis Lietuvos valstybei, formavosi politinės teritorijos samprata. Tarpvalstybiniai delimitaciniai (lot. delimitatio — ribų nustatymas) procesai laikytini valstybinės teritorijos klostymosi požymiu. XIV amžiuje nustatytos pirmosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos.
         
  XIV amžiuje nustatytos pirmosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos.  
         
Pirmuosius jų ženklus atitiko stambūs geografiniai objektai: miškų masyvai, pelkės, ežerai, upės, kalnai, kurie skyrė šalių teritorijas. Šia atribojimo ir ženklinimo samprata remtasi žymint ne tik valstybių, bet ir žemių valdas. Vokiečių ordino parengtame 1392 m. Sėlos žemės ribų apraše be geografinių objektų panaudoti ir dirbtiniai ženklai – „kryžiais pažymėti ąžuolai“. „Kryžiaus“ ženklu žymėtos ir privačios žemėvaldos ribos. Panašūs ženklai 1358 m. žymėjo LDK ir Mazovijos sieną, ją atitiko išvardinta upių, ežerų, pelkių „grandis“ – derybininkams einant nuo vieno objekto prie kito. Kai kuriose atkarpose naudoti tam tikri dirbtiniai ženklai, lotynų kalba parašytuose dokumentuose jie vadinti gades. Atribojimo detalumą ir specialių dirbtinių ženklų panaudojimą lėmė šalių gyventojų kontaktų intensyvumas. Galima paminėti vėlyvesnį 1545 m. LDK ir Livonijos sienos pavyzdį, kai netoli Drūkšių ežero sieną žymėjo iškastas griovys.
1398 m. Salyno sutartimi nustatyta LDK ir Vokiečių ordino siena. Ją žymėjo ne tik gamtiniai objektai, bet ir „didžiulis akmuo, žmonių vadinamas Roda, gulėjęs Rodės (Raudės?) upėje“.
         
  Salyno sutartimi nustatyta LDK ir Vokiečių ordino siena.  
         
Dalį sienos atkarpos atitiko Brengeliškių kelias. Daug ženklų panaudota 1426 m., ženklinant LDK ir Livonijos sienos ruožą. Tai buvo medžiai, kuriuose iškapoti kryžiai; kai kurie jų sienų apraše vadinti „senais“. Iškaltais kryžiais paženklintas ir akmuo. Gausesnis dirbtinių ženklių naudojimas reiškia, jog pasienio teritorijose gyveno žmonės. Valdovo Vytauto (ir Ordino) žymenys senuose ąžuoluose, kituose medžiuose žymėjo LDK ir Prūsijos sieną, apie kurią 1451 m. Ragainės komtūras laiške pasakojo Vokiečių ordino magistrui. 1473 metais, žymint sieną su Livonija Sidabrės–Kraslavos ruože, naudoti sukasti žemių kauburėliai – kapčiai, kryžiais ženklinti medžiai ir akmenys. Vienoje atkarpoje, netoli Bauskės pilies, buvo iškastas griovys ir per jį pastatytas tiltelis. Taip mėginta varžyti pasienio gyventojų judėjimą ir galimus tarpusavio nesutarimus.
Pasienio ženklų daugėja gausėjant gyventojamsXV–XVI a. daugelį valstybės sienų ruožų atitiko šalių teritorijas skyrusios „įsispraudusios“ dykros. XVI amžiuje LDK vyko vidinė kolonizacija, gyventojai kirto girias ir įsisavino dirbamas žemes. Žemėvaldos plėtra pasiekė ir pasienio dykrų teritorijas. Pamažu buvo apgyvendinami valstybės pasieniai, gyventojai detaliai žymėjo sienas dirbtiniais ženklais. Ženklindavo medžius ir akmenis, būdavo pilami žemių kauburėliai, pelkėse – kraunamos akmenų krosnys.
 
Įdomybė
 
Kai kurie valstybių sienų ženklai buvo išskirtiniai. Štai 1529 m. atnaujinant Livonijos ir LDK sieną vienu jos ženklu buvo Dauguvos upėje gulėjęs akmuo su užrašais rusų kalba, jo forma priminė arklį.
 
Neretai kaimyninių šalių pasienių gyventojų žemių ribos atitikdavo ir valstybių sienas. Žymint sieną su Livonija 1542 m. vienoje vietoje sieną žymėjo trys pušys – „viena vokiečių, kita Pskovo, trečia Polocko“; kitu atveju analogiškai išvardinti trys kapčiai. 1541 metais LDK ir Livonijos pareigūnai, atnaujindami sieną, ženklino medžius, išskirtinėse vietose (tarp dviejų ąžuolų, šalia didelio akmens) supylė žemių kauburius, statė specialius stulpus. Vienas riboženklis buvo „modernus“: šalia sudegusio ąžuolo buvo iškasta duobė, į ją pripilta anglių ir užkrauta akmenų. Daug įspūdingų sienos ženklų išvardyta 1545 m. LDK ir Livonijos sienos patikrinimo ataskaitoje. Dažnai minimi akmenys, paženklinti kryžiais; dokumente nupieštas toks   sienos ženklas. Nedidelėje Drūkšių ežero „Strelzen“ saloje buvo įrengtas riboženklis – akmeninis postamentas – skulptūra su pažymėtais Livonijos kryžiais. Netoli Dauguvos upės buvo pastatyta didelė akmeninė dvigubo kryžiaus skulptūra. Kiti 1545 m. dokumente minimi valstybių sienos ženklai – orientyrai buvo įvairūs kalnai. Vienas jų – Linkuvos kalnas, ant kurio, kaip nurodyta, buvo šventykla, o jo papėdėje – miestelis. Kai kurie sienos ženklus atitikę kalnai turėjo pavadinimus: „Krollkalne“ – Karaliaus kalnas, „Pillaten“ – Pilaitė. Pastarieji pavadinimai rodo, jog kadaise ten buvo gyvenvietės, o kalnai (veikiausiai piliakalniai) buvo pritaikyti ženklinant sieną. XVI amžiuje žymint privačių valdų ribas, piliakalniai taip pat būdavo pritaikomi kaip ženklai, o ant jų užlipę matininkai su žemių savininkais derėdavosi dėl ribų.
Valstybės riboženkliai: sienų įtvirtinimasSvarbiausi yra 1545 m. LDK ir Livonijos sienos patikrinimo dokumente minimi sienų ženklai ir juose pavaizduoti valstybių herbai. Viename akmenyje, vadintame Kabulakmeniu, buvo „iškirstas žirgas, kuris yra Lietuvos ženklas, ir du Livonijos kryžiai“. Heraldiniai ženklai panaudoti 1545 m. delimituojant sienas su Prūsija.
         
  Neretai valstybių sienų ženklus sugadindavo pasienių gyventojai.  
         
Prie Likos upės buvo sumūrytas stulpas, vienoje jo pusėje buvo pavaizduotas LDK herbas Vytis, kitoje – Lenkijos Erelis. Būtent tokie riboženkliai išskyrė valstybės sienų žymėjimą iš bendros žemių ženklinimo sistemos (privačių ribų žymėjimo), „įsimbolino“ valstybės teritorijos sampratą. Simboliai išreiškė susiklosčiusią naują „valstybės teritorijos“ sampratą.
Valstybės sienų ženklai ypač XVI a. buvo ne tik atnaujinami ir kuriami, bet ir niokojami. Neretai juos sugadindavo pasienių gyventojai. Pasieniuose dažnai plytėdavo miškai ir dykros.
         
  Valstybių sienų ženklai buvo gairės, kurios rodė, jog toliau žengti draudžiama.  
         
Žmonės, kurie gyveno prie jų, kirsdavo mišką, braudavosi į kitos valstybės teritoriją. Tuo tarpu valstybių sienų ženklai buvo gairės, kurios rodė, jog toliau žengti draudžiama. Pasitaikydavo, jog nepaisę riboženklių valstybių pareigūnai sąmoningai užimdavo ne tik žemes, bet ir kaimus su valstiečiais. Todėl buvo itin svarbūs valstybių sienų aprašymai, kuriuose registruoti riboženkliai ir nurodyta jų buvimo vieta. Valstybių pareigūnai tikrindavo sienas pagal ankstesnius jų aprašus ir nustatydavo, kiek buvo pasikeitusios sienos. Sienas tikrinusios komisijos beveik visada dėl sugadintų ženklų kaltindavo kitos šalies gyventojus. Štai 1545 m. LDK ir Livonijos sieną tikrinę Livonijos pareigūnai ataskaitoje dėl visų sugadintų sienų ženklų kaltino tik LDK gyventojus, o apie savus neužsiminė nieko.
 
Tomas Čelkis
 
Literatūra: T. Čelkis. Nuo teritorinio ruožo prie linijos: sienų sampratos pokyčiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV–XVI amžiuje// Lietuvos istorijos studijos, t. 22. 2008, p. 58–73.