Kasdienybė / XVI vidurio - XVII a.
Grįžti

Žmogus ir šuo XVI a. LDK

     
  Visą laiką greta žmogaus gyvena gyvūnai. Jie – mūsų maisto šaltinis, pagalbininkai kasdieniuose buities, ir žemės ūkio darbuose, karuose ir medžioklėse, kaip naminiai gyvūnėliai laikomi namuose. Žmonių santykiai su jais atskleidžia mūsų prigimties dalykus, išryškina socialinių sluoksnių kultūros ypatumus.  
     
Veislinis šuo brangesnis už arklįVienas ankstyviausių Lietuvoje atsiradusių pagalbininkų – šuo. Archeologinė medžiaga ir rašytinės žinios (nuo X a. pab.) rodo, kad šuo buvo Lietuvos teritorijoje greta žmogaus nuo mezolito laikų ar ankstyvose baltų visuomenėse.
         
  Šunys užėmė antrą (po žirgo) pagal populiarumą bajorijos augintinio vietą  
         
XIII a. vid. – XV a. Lietuvos valdovai ir elitinė visuomenė laikė medžioklinius ir sarginius šunis. Viduramžiais (nuo XIV a. pab.) šunys pradėti skirstyti, tačiau ankstyvieji duomenys nekonkretūs.
XVI a. didžiausias galimybes LDK laikyti šunis turėjo valdantieji. Geras veislinis šuo vertinamas visais laikais. Ypač aukštos buvo stambius žvėris medžiojusių šunų kainos (nuo 10 kapų grašių iki 20 kapų grašių; 1 kapa – 60 grašių), labiau paplitę kurtai kainavo 20–50 proc. mažiau (nuo 5 iki 10 kapų gr.). O darbinis arklys 1529 m. Statute įvertintas 10 kapų gr., kumelė – 5 kapas gr. Šunys užėmė antrą (po žirgo) pagal populiarumą bajorijos augintinio vietą. Klasifikuojant šunis, išlaikytos Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei būdingos viduramžiškos tradicijos. Šiandien išskiriamos šunų kategorijos, grupės, tipai, sekcijos ir veislės tuomet buvo apjungtos bendrai. I (1529) ir II (1566) Lietuvos Statutuose išskirtos sarginių ir medžioklinių 15 šunų kategorijos, grupės ir veislės, o III Statute (1588) – 13. To meto visuomenė laikė ir kambarinius (dekoratyvinius) šunis.
Tradicinius moterų numylėtinius vertina ir vyraiKambarinius (dekoratyvinius) šunis LDK valdantieji laikė jau XIV a. pabaigoje. Buvo laikomasi europietiškų tradicijų. Iki XVII a. pab. jie buvo valdančiojo sluoksnio moterų ir vaikų augintiniai, vyrai privačioje erdvėje kaip kambarinius traktavo savo elitinius medžioklinius šunis.
         
  Iki XVII a. pab. šunys buvo valdančiojo sluoksnio moterų ir vaikų augintiniai, vyrai privačioje erdvėje kaip kambarinius traktavo savo elitinius medžioklinius šunis.  
         
Vėliau šie naminiai augintiniai atsirado ir pasiturinčių miestiečių namuose. Kokių veislių buvo šios kategorijos šunys, rodo XVI a. pr. duomenys. Baltas keturkojis panašus į mažųjų liūtų ar Italijos volpino tipą, pavaizduotą Polocko vyskupo Erazmo Cioleko „Pontifikalo“ (apie 1510) miniatiūrose, skirtose 1501 m. Aleksandro Jogailaičio (1461–1506) karūnacijai. Aistra kambariniams šunims pasižymėjo Lenkijos ir Prancūzijos karalius, Ldk Henrikas Valua (1551–1584). Paryžiaus dvare valdovas laikė apie 200 šuniukų, ypač papilijonų ir mažųjų liūtų veislių.
         
  Žygimanto Augusto medžiokliniai šunys - Grifas ir Sibilė.  
         
Bene geriausiai istorijoje žinomi Žygimanto Augusto (1520–1572) medžiokliniai šunys Grifas ir Sibilė. Juos valdovas laikė ir savo menėse. Žinomas ir Vladislovo Vazos didžiulis bretanės ar Milano veislės šuo – Švanas. XVII a. vid. – XVIII a., pasikeitus madoms, kambarinių šunelių draugija mėgavosi ir vyrai.
Išpuoselėti numylėtiniai ir dabartinių kiemsargių protėviai
Lietuvos Statutuose visų išvardytų veislių medžioklinius šunis šimtais laikė LDK valdovai ir didikai, dešimtimis ir vienetais jų turėjo bajorija, o vieną kitą medžioklinį šunį laikė priklausomi valstiečiai, naudoję juos daugiau brakonieriavimui ar prievolėms atlikti. Dominavo skalikai ir kurtai, turėta paukštinių ir stambių molosų.
         
  Diduomenės šunimis rūpinosi šunininkai  
         
Šunų skaičių diduomenė atnaujindavo, veisdama juos vietoje ir didindama būrį dovanotais gyvūnais. Kurtai, skalikai, bretanai, Milano šunys ir kt. gabenti iš Lenkijos, Prūsijos, Italijos, Anglijos, Livonijos ir Maskvos, rečiau iš Ispanijos, Šv. Romos imperijos. Eiliniai bajorai šunis skolindavo, parduodavo arba vogdavo. Diduomenės šunimis rūpinosi šunininkai: nuo 20 (Žygimanto Augusto) iki 11 (Zigmanto Vazos) asmenų. Tarnyboje dominavo LDK kilmės atstovai, XVI a. samdyti užsieniečiai (italai, vokiečiai). Naudotos tarnybinių šunininkų vietose paslaugos. Šunininkai prižiūrėjo šunis medžioklės metu, lydėjo juos kelionėse, dresavo.
         
  Pagal energetinę vertę elitiniai šunys gaudavo geresnį maistą nei priklausomi valstiečiai.  
         
Diduomenės šunys buvo maudomi, šukuojami, kerpami, rūpintasi trumpakailių apranga, veterinarinėmis paslaugomis. Augintinių racionas buvo subalansuotas, pagal energetinę vertę elitiniai šunys gaudavo geresnį maistą nei priklausomi valstiečiai.
Lietuvos Statutuose išskirta naminio sarginio šuns kategorija bei stabili jo kaina rodo, kad šie gyvūnai buvo paplitę ir vertinti. Juos augino ne tik diduomenė, bet ir paprasti bajorai, miestiečiai ir pasiturintys valstiečiai. Valdantieji turtui ar asmenims saugoti pasitelkdavo priklausomus ar samdomus žmones. Didžiąją dalį šios kategorijos šunų XVI a. LDK sudarė ne veisliniai, bet šiandien kiemsargiais vadinami mišrūnai. Jie rišti grandinėmis, dalis jų ūkius saugojo palaidi, todėl dažnai fiksuoti žmonių užpuolimai.
Meilė su išlygomis
XVI a. lietuviškoje visuomenėje požiūris į šunis buvo dviprasmiškas. Didžiulius šunų būrius turėję valdantieji jiems skyrė pakankamai dėmesio, laiko ir finansų, tačiau jų nesužmogino. Skirtingai nei kitose renesansinės kultūros šalyse LDK šuo nebuvo tapatinamas su žmogumi, nekurtas jo kultas.
         
  Skirtingai nei kitose renesansinės kultūros šalyse LDK šuo nebuvo tapatinamas su žmogumi.  
         
Net ir mylimiausiems augintiniams buvo renkami gyvūnų, o ne žmonių vardai. Jano Ostrorugo darbe „Skalikų nomenklatūra“ abėcėlės tvarka suregistruota 313 dviskiemenių valstybėje vartotų šunų vardų. Jie rinkti pagal jų charakterį, atliekamas funkcijas. Skalikai vadinti vardais, reiškiančiais garsus, kurtai – greitį, šoklumą, „stirniškumą“.
 
Įdomybė
 
XVI–XVII a. Abiejų Tautų Respublikoje vardai šunims rinkti pagal jų charakterį arba atliekamas funkcijas. Pvz., skalikai (ogarai) vadinti vardais, reiškiančiais garsus (Grzmił, Zagraj ar Buffon), kurtai – greitį, šoklumą, „stirniškumą“ (Doskocz, Sokół, Sarna, Strzałka) dideli, molosiniai šunys vadinti aštriadančiais, kandžiais, vertikais, užpuolikais (Ostroząb, Ścinaj, Obal ar Rozbój). Žygimanto Augusto skalikai – Koleris (įnirtingas), Ferianas (geležinis), Pleszanas (beplaukis) ir Hala; Vladislovo Vazos – Švanas (smūgis).
 
Štai Žygimanto Senojo baltas mažas šuniukas buvo Bielikas. Žygimanto Augusto skalikai – Koleris (įnirtingas), Ferianas (geležinis), Pleszanas (beplaukis) ir Hala; Vladislovo Vazos – Švanas (smūgis).
Į gyvūnus žiūrėta praktiškai. Jie retai vaizduoti dailės darbuose, nežinoma skulptūrinių to meto šunų kompozicijų, šunys neaprašomi grožinėje literatūroje, jie reti pasirinktoje heraldikoje. Kasdienėje kalboje žodis „šuo“ buvo siejamas su menkinančiais dalykais. Tai atspindėjo XIX–XX a. pr. patarlėse užfiksuotos tendencijos. Jose šunys minėti dažniau (apie 400 pozicijų) nei kiti gyvūnai (žirgas – apie 300, vilkas – 160, o katinas – 100), tačiau beveik visuomet kaip neigiamas personažas: „Eik šunų šukuoti“, „eik šunų lodyti“, „eik šunims šėko pjauti“, „ne laikas šunį lakinti, kai reikia medžioti“, „ilgą iešmą bedrožiant šuo kepsnį nuneš“, „šuo ir kariamas pripranta“, „kas nori šunį mušti, tas ir lazdą suras“, „alkanas šunį prarytum“... Štai Goštautų aplinkoje sukurtos Bychoveco kronikos tekste valstiečiai vadinami paniekinamai „šuns krauju“, o 1561 m. toko pavieto bajorai vienas kitą plūdo „piktadariu, šunimi ir baudžiauninku”.
XVI a. II p., gal ir anksčiau, plito mylimų gyvūnų laidojimo tradicija, didėjo dėmesys dekoratyviniams šunims. Tai rodė jautresnį žmonių santykį su augintiniais. Tuo pačiu nuo XVI a. valdantieji pamėgo valdovo dvare Vilniaus žemutinėje pilyje organizuotą laukinių gyvūnų (meškų) pjudymą šunimis. Tai rodė sunkiai suvokiamą santykį su gyvūnais ir visuomenės žiaurumą.
 
Raimonda Ragauskienė
 
Literatūra: R. Ragauskienė, „Cave canem“: žmogus ir šuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a., Istorija, 2010, t. 80/4, p. 21–49.