Medicina, sveikata / XVII vidurio - XVIII a.
Grįžti

Žmonių ūgis XVII–XVIII amžiuje

Žmogaus maksimalus ūgis yra nulemtas genetiškai. Ar augantis žmogus pasieks šias „lubas“, priklauso nuo išorinės aplinkos veiksnių. Pasak ūgio tyrinėtojo, ekonomisto ir antropologo R.  Steckelio, vidutinis žmonių ūgis atspindi mitybos „neto“ rodiklį (energija, gauta su maistinėmis medžiagomis, minus energijos poreikis, reikalingas atlikti darbui, gintis nuo ligų ir kt.). Kitaip tariant, žmogaus organizmas, augantis palankioje aplinkoje, kur apstu įvairių lengvai pasiekiamų maisto šaltinių ir mažai sergama, palankus klimatas, neintensyvus fizinis darbas bei rami sociokultūrinė aplinka, turės palankias sąlygas efektyviai išnaudoti turimą energiją, realizuoti genetinį potencialą ir pasiekti maksimalų ūgį.
     
  Dėl jautrumo išorinės aplinkos faktoriams bei greito ir nesudėtingo apskaičiavimo praeities tyrinėtojai naudoja ūgį kaip apibendrinantį sveikatos, mitybos ir apskritai gerovės kiekybinį rodiklį. Pagrindinis informacijos šaltinis rekonstruojant praeities žmonių ūgį – antropometriniai žmonių palaikų (dažniausiai skeletų) tyrimai. Nustatyta, kad šlaunikaulis geriausiai koreliuoja su žmogaus ūgiu: maždaug 26% galutinio suaugusio žmogaus ūgio sudaro šlaunikaulio ilgis. Išvestos įvairios formulės, siejančios šlaunikaulio maksimalų ilgį ir galutinį žmogaus ūgį, iš kurių dažniausiai naudojamos antropologų M. Trotter ir G. Gleser sudarytos lygtys. Archeologų ir antropologų ilgo darbo metu Lietuvoje sukaupta gausi antropometrinė medžiaga, saugoma Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje, įgalina rekonstruoti praeityje Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių ūgį ir nagrinėti jo įvairovę.  
     
Nykštukai ir milžinai
Remiantis minėta medžiaga, vidutinis suaugusio (sulaukusio 20 m.) lietuvio vyro XVII–XVIII a. ūgis – 167,4 cm, tuo tarpu suaugusi moters buvo vidutiniškai maždaug 10 cm žemesnė – 157,8 cm. Palyginimui, remiantis XVIII a. vid. karių surašymų duomenimis, švedų vyrų ūgio vidurkis – 166 cm, Didžiosios Britanijos – 165 cm, Norvegijos – 165 cm, Austrijos ir Vengrijos – 166 cm (R. Steckelis). Skirtumus reikia vertinti atsargiai dėl egzistuojančių metodologijos skirtumų ir atrankos faktoriaus,
         
  Neūžauga J. Borislavskis, gimęs XVIII a. ir ilgai gyvenęs, buvo gerbiamas žmogus Abiejų Tautų Respublikoje, nors jo ūgis tesiekė 75 cm.  
         
tačiau galima konstatuoti, kad Lietuvoje gyvenę žmonės nebuvo žemesni už Vakarų Europos gyventojus. Žemiausias/a suaugęs vyras ir moteris buvo atitinkamai 148,3 cm ir 147,5 cm ūgio; o aukščiausi – 182,1 cm vyras ir 171,2 cm moteris. Turima antropometrinė medžiaga neatspindi visos galimos maksimalios ir minimalios ūgio variacijos. Štai neūžauga J. Borislavskis, gimęs XVIII a. ir ilgai gyvenęs, buvo gerbiamas žmogus Abiejų Tautų Respublikoje, nors jo ūgis tesiekė 75 cm. Antra vertus, vertinant dabartiniais standartais, aptariamo laikotarpio Lietuvos žmonės buvo žemaūgiai. Pasak antropologės J. Tutkuvienės, šių laikų suaugusio lietuvio vyro vidurkis – 181,5 cm, moters – 168 cm.  Skirtumas – ne mažiau 10 cm.
Kas privertė „susitraukti“ XVII–XVIII a. žmones?
Tačiau ar XVII–XVIII a. gyvenusių ūgio vidurkis buvo išskirtinis, lyginant su kitais priešindustrinio laikotarpio amžiais? Turimą antropometrinę medžiagą, rastą dabartinės Lietuvos teritorijoje, galima sąlygiškai suskirstyti pagal šias epochas: I tūkstantmetis po Kr. (didžioji dalis duomenų datuojama III–VII a.), XIII–XV a., XV–XVII a., XVII–XVIII amžiai. Deja, I tūkstantmečio pab. po Kr. – XII a. medžiagos nėra dėl Lietuvoje įsigalėjusios palaikų deginimo tradicijos. Vidutinis vyro ūgis I tūkstantmetyje – 171,5 cm, XIII–XV a. – 168 cm, XV–XVII a. – 168,3 cm. Suaugusių moterų vidutinio ūgio svyravimai: I tūkstantmetyje – 162,2 cm, XIII–XV a. – 156,7 cm, XV–XVII a. – 157,6 cm. Remiantis preliminariais
         
  Remiantis preliminariais rezultatais, nustatyta, kad dviejų tūkstančių metų perspektyvoje XVII–XVIII a. vidutinis suaugusių vyrų ūgis buvo pats žemiausias.  
         
rezultatais, nustatyta, kad dviejų tūkstančių metų perspektyvoje XVII–XVIII a. vidutinis suaugusių vyrų ūgis buvo pats žemiausias. Šiuos rezultatus patvirtina ir ūgio skirtumas tarp lyčių: kuo mažesnis lyčių ūgio skirtumas, tuo prastesnė mityba ir ekonominė gerovė. Tokie rezultatai nestebina, nes patvirtina gausiais tyrimais užfiksuotą tendenciją Europoje: žemiausias žmonių ūgio vidurkis buvo būtent XVII–XVIII amžiuje.
Kokios priežastys lėmė vyrų ūgio mažėjimą XVII–XVIII amžiuje? XVII amžiaus vid. atšalo klimatas („Mažojo ledynmečio“ pikas), kuris įtakojo išaugusius badmečius ir ligų antplūdžius, padidėjusį vaikų mirštamumą bei socioekonominius pokyčius (karus, suirutes, ligų plitimą miestuose ir kt.). Įvairios ligos (anemija, skorbutas, tuberkuliozė ir kt.), diagnozuotos XVII–XVIII a. osteologinėje medžiagoje, paremia teiginį, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių organizmai turėjo būti nuolat sekinami.  Potencialus vyrų ūgis galėjo būti didesnis. Tačiau ne visa augančio organizmo energija būdavo panaudojama šiam ūgiui pasiekti. Įdomu pastebėti, kad ūgio mažėjimo tendencija II tūkstantmetyje neaptikta analizuojant vidutinį moterų ūgį. Tai patvirtina, kad moterų organizmai atsparesni nepalankiems aplinkos veiksniams.
Ar kaime augti geriau nei mieste?
Vidutinio ūgio skirtumai buvo tarp žmonių, gyvenusių įvairioje XVII–XVIII a. LDK aplinkoje. Antropologo Gintauto Česnio chronologinės apimties tyrimai atskleidžia, kad viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais žmonių ūgis skyrėsi priklausomai nuo jų geografinės ir gyvenamosios vietos: šiaurės vakaruose gyventojai buvo
 
Įdomybė
 
Vidutinis suaugusio (sulaukusio 20 m.) lietuvio vyro XVII–XVIII a. ūgis – 167,4 cm, tuo tarpu suaugusi moters buvo vidutiniškai maždaug 10 cm žemesnė – 157,8 cm. Palyginimui, remiantis XVIII a. vid. karių surašymų duomenimis, švedų vyrų ūgio vidurkis – 166 cm, Didžiosios Britanijos – 165 cm, Norvegijos – 165 cm, Austrijos ir Vengrijos – 166 cm.
 
aukštesni, o pietryčiuose – žemesni; miestiečiai vyrai buvo žemesni nei kaimo gyventojai; bendras dėsningumas – kuo didesnė gyvenvietė, tuo mažesnis vidutinis vyrų ūgis. Kaimo vyrų aukštesnis ūgis gali būti siejamas su geresniu ir pastovesniu priėjimu prie įvairių maisto šaltinių, palankesnėmis sanitarinėmis ir higienos sąlygomis. Tiekimo sutrikimai, finansinis nepajėgumas ir pan. įtakojo dalies miestiečių mitybos nepriteklių. Miestui būdingas didesnis žmonių skaičius, todėl jame prastesnės higienos sąlygos, plinta įvairios ligos. Tiesa, kaime gyvenantys vyrai buvo aukštesni tik už žemo ar vidutinio socialinio sluoksnio miestiečius. Aukšto socialinio statuso miestiečiai, pvz., palaidoti Vilniaus katedroje, buvo aukštesni už kaimiečius. Tai reiškia, kad aukštesnio statuso žmonės, priėję prie įvairių naudingų resursų, turėjo geresnes gyvenimo sąlygas, kompensavusias gyvenimo kaime sveikatos privalumus. Sudėtingesnės suaugusių moterų vidutinio ūgio variacijos: ne tik gyvenimas mieste ar kaime neturėjo įtakos jų vidutiniam ūgiui, tačiau aukšto socialinio statuso moterys buvo net žemesnės už kaimietes bei žemesnio socialinio statuso miestietes. Tai sudėtinga paaiškinti. Viena tokio fenomeno priežasčių – ankstyva santuoka ir didelis gimdymų skaičius, anuomet būdingas aukštesnio socialinio statuso moterims.
 
Šarūnas Jatautis, Rimantas Jankauskas