Kasdienybė / XIII-XIV a.
Grįžti

Žvalgai ir vedliai

Vokiečių žvalgai prieš baltų burtus
 
Įdomybė
 
Susidūrimas tarp vakariečių ir baltų XIII a. nebuvo toks katastrofiškas, kaip baltųjų ir indėnų susidūrimas XV–XVI a., tik todėl, kad skirtumai tarp anų visuomenių buvo ne tokie ryškūs ir dar nebuvo išrasti parakiniai ginklai. Vis dėlto baltai ir indėnai panašūs magine pasaulėžiūra, kuri diktavo karo ritualizavimą, maginių priemonių pasitelkimą. Henriko Latvio kronika atskleidžia, kad baltų gentys dažnai (bet ne visada) naudodavosi ne žvalgais, bet burtais, kai prireikdavo nustatyti priešo paspęstas pasalas ir panašius pavojus. Tuo tarpu vokiečiai visada naudodavosi žvalgų paslaugomis.
 
Viduramžiais gyvenimas baltų kraštuose buvo kupinas pavojų: XIII a. nuo seno rusenusius tarpgentinius konfliktus papildė kovos su kalavijuočiais ir kryžiuočiais. Lyginant vietinių genčių ir ateivių vokiečių praktikuotą karo meną, matyti, jog skyrėsi ne tik techniniai dalykai (ginkluotės, įtvirtinimai, strategijos), bet ir karo papročiai. Ypač iškalbinga yra Henriko Latvio „Livonijos kronika“. Jei į Livoniją koją įkėlę vokiečiai ir kiti Vakarų krikščionys laikėsi riterių kariuomenėms būdingo kovos meno, tai vietinės baltų ir finougrų gentys veikė panašiai kaip Didžiojo tautų kraustymosi laikų barbarai.
Žvalgų užduotis jie pavesdavo sau pavaldiems vietiniams gyventojams. Ne vieną kartą tokių žvalgų surinkta informacija vokiečiams labai praversdavo. Štai prieš užklumpant lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio kariuomenę, „vokiečių ir žiemgalių žvalgai, atidžiai ištyrę jų grįžimo kelią, savo kariuomenei apie tai praneša“. Be to, žvalgai veikė ir kitą dieną – jų surinkta informacija leido patikslinti lietuvių grįžimo naują kelią.
Žvalgyba – iš vokiečių nusižiūrėta karinio meno naujovė
Vokiečių žvalgybinės operacijos tapo pavyzdžiu lietuviams.
         
  Vokiečių žvalgų operacijos - pavyzdys lietuviams.  
         
Turbūt neatsitiktinai istorijos šaltiniai nemini, jog Lietuvos didžiojo kunigaikščio kariuomenėje būtų praktikuoti burtai priešo buvimo vietos ar mūšio baigties numatymo tikslais. Jau XIII a. viduryje pastebimas organizuotas žvalgų veikimas. Būtent taip traktuojamas karių dalinys, kurį Mindaugas pasiuntė įspėti apie Haličo kunigaikščio Danieliaus ir Tautvilo keliamą pavojų: „Lietuviai pasiuntė sargybas ant Zviatos ežero. Ir vijosi juos per pelkes, iki Ščaros upės. Susirinkę visi kariai pradėjo tartis, kalbėdami, jog [lietuviai] apie mus jau žino, ginčijosi tarpusavyje, nenorėdami eiti kariauti. Danielius pasakė išmintingą kalbą: „Patirsime gėdą nuo Lietuvos ir nuo visų žemių, jeigu neprieisime ir rytoj pasuksime [atgal]“.
Tokią žvalgybinę-įspėjamąją užduotį geriausiai atlikdavo raiti žvalgai. Bent jau nuo XIII a. Lietuvos ir kitų Europos kraštų praktika šiuo požiūriu turėjo būti panaši.
Ordinui atsimokama jo paties moneta
Galima spėti, kad Vokiečių ordino žvalgybinė organizacija buvo tobulesnė. Daugiausia šia veikla rūpindavosi pasienio pilių – Ragainės, Klaipėdos, Daugpilio ir kt. – komtūrai (pilių ir jų sričių valdytojai).
         
  Komtūrai - pilių ir jų sričių valdytojai.  
         
Būtent jie koordinuodavo sau pavaldžių žvalgų veiksmus, paskirstydavo jiems užduotis, o jų surinktą informaciją persiųsdavo maršalui, rezidavusiam Karaliaučiaus pilyje, arba magistrui, rezidavusiam Marienburgo pilyje. Krašto gilumoje veikę asmenys taip pat ir šnipinėdavo. XIV amžiaus pabaigoje–XV a. pradžioje kryžiuočių šnipų veikla buvo itin intensyvi, jie ne tik stengėsi gauti operatyvinių žinių (pvz., Žalgirio kampanijos metu), bet ir sekė gyventojų nuotaikas krašte. Nemažai tokios medžiagos yra išlikę iki mūsų dienų. Dėl šaltinių stygiaus neįmanoma atkurti išsamaus vaizdo apie lietuvių žvalgus.
         
  Lietuvių žvalgai buvo įvaldę kontržvalgybinius įgūdžius.  
         
Kai kurie karinių operacijų bruožai leidžia nujausti žvalgų veiklą. Štai 1283 m. žiemą lietuviai ruošėsi žygiui į Sembą, apie kurį Vokiečių ordino vadovybė iš anksto sužinojo. Tačiau lietuviai išsisklaidė po namus. Tik kitą dieną „lietuviai įsibrovė į Sembą ir, niekieno netrukdomi“, padarė tai, ką buvo sumanę. Panašių atvejų būta daugiau. Savotiškam „nervų karui“ prilygo 1370 m. įvykiai prie Šventosios upės žemupio, kur lietuviai tykojo iš Prūsijos turinčių grįžti Livonijos pasiuntinių. Ilgą laiką šie tiksliai nežinojo, ar ruošė lietuviai pasalas. Galiausiai Livonijos pasiuntiniai, užsitikrinę Grobinios pilies komtūro pagalbą ir patyrę nuostolių, prasiveržė. Tokios situacijos rodo, kad lietuvių žvalgai buvo įvaldę kontržvalgybinius įgūdžius.
Suprantama, tokia veikla reikalavo organizuotumo. Galima spėti, kad žvalgų būrius siejo tam tikra (rudimentinė) pavaldumo sistema – tą liudytų Vygando Marburgiečio kronikoje minimas Trakų kunigaikščio Kęstučio bajoras Maldis, ėjęs vyresniojo žvalgo pareigas.
Pavojinga vedlio profesija
Tiek vokiečių, tiek lietuvių kariuomenei svečiose šalyse praversdavo vedliai – žmonės, gerai pažinoję vietoves ir žygiui tinkamus kelius. Jais dažniausiai tarpdavo perbėgėliai. Jų buvo tiek vokiečių, tiek lietuvių pusėje. 1371 metais didiko Dirsūno žmonės sučiupo Tamaviškių pilies viršininką ir dar vieną žmogų, kuris perėjo į lietuvių pusę ir tapo jų vedliu.
         
  Geriausiai pageidautinas vedlių savybes nusako Kęstučiui tarnavusio vedlio vardas – Lapė.  
         
1371-ieji lietuviams turėjo būti sėkmingi, nes „tais pačiais metais šeši vyrai su savo žmonomis susidėjo su stabmeldžiais didelei krikščionių nelaimei, nes žinojo kelius. Todėl Kęstutis su pašaukta kariuomene iš toli užpuola Zėhesteną. Jis pavertė pelenais papilį ir nuniokojo apylinkę, krikščionis žudė, ėmė nelaisvėn ir pridarė daug eibių“. Bene geriausiai pageidautinas vedlių savybes nusako Kęstučiui tarnavusio vedlio vardas – Lapė.
Panašių tipų paslaugomis naudodavosi ir kryžiuočiai. Štai 1373 m. tūlas Daukintis nuvedė Įsruties komtūro karius prie Nemuno (netoli dabartinio Darsūniškio), kur jiems pavyko pasigrobti žirgų. Kai kurie asmenys vedliais tapdavo prieš savo valią: 1364 m. kryžiuočiai žygio metu sučiupo „šventą vyrą“ (galbūt žynį, o gal kokį nors krikščionių atsiskyrėlį), kuris „pažadėjo nuvesiąs juos į vietą, kurioje jie rasią daug stabmeldžių“. Dažnai vedlių padėtis tapdavo nepavydėtina, kaip atskleidžia Livonijos maršalo tarno Hankės Pašedacho likimas. Nors jis buvo krikščionis, bet perbėgo pas pagonis. Lietuvoje Pašedachas pateko Livonijos kryžiuočiams į rankas, šie jį nubaudė mirtimi, nors perbėgėlis žadėjo kryžiuočius nuvesti „į vietą, kurioje rasią ir galėsią nužudyti“ daug pagonių – vyrų ir moterų...
     
  Ne vienam žvalgui būdingas gebėjimas tarnauti tiek vokiečiams, tiek lietuviams rodo, kad jie priklausė mažai socialinei grupei, kuri skleidė operatyvines žinias abejomis kryptimis.  
     
 
Darius Baronas
 
Literatūra: D. Baronas, „Lietuvių ir vokiečių taikaus bendravimo bruožai XIV a. karo sūkuryje“, Lituanistica, t. 56, nr. 1–4, 2010, p. 2–18.