Ūkis / XVIII vidurio – pabaigos
Grįžti

Žydų bendruomenės bankrotas

     
  LDK (ir vėlesnių laikotarpių) visuomenėje buvo paplitęs įsivaizdavimas apie nesuskaičiuojamus žydų turtus, jų gerovę, kuri, manyta, susikurta darant nuostolius krikščionims. Tačiau tikrovė buvo kitokia. Tik nedidelė žydų dalis buvo sėkmingi verslininkai, dauguma, gyvenusi iš smulkių verslų, prekybos ir amato, sunkiai sudūrė galą su galu. Jie  konkuravo ne tik su krikščionimis, bet ir tarp savęs. Asmeninę finansinę padėtį sunkino ir mokesčiai bendruomenės bei jos savivaldos institucijų išlaikymui, rinkliavos judaizmo praktikai (pvz., į akcizus panašūs mokesčiai už košerinį maistą, galimybę miegoti ant pūkinių pagalvių ar ritualinių daiktų įsigijimą). Žydų bendruomenę labiausiai smukdė valstybės taikyta neracionali žydų apmokestinimo sistema, neatitikusi nei bendruomenės skaitlingumo, nei jos finansinio pajėgumo. Nors pagrindinis žydų valstybei mokamas mokestis vadinosi „žydų pagalve“, turėjęs reikšti asmens apmokestinimą, tačiau faktiškai kasmet bendrai visiems LDK žydams skiriamo mokesčio dydį lėmė valstybės poreikiai.  
     
Nesibaigiančių skolų bedugnė
Beveik tuo pat metu bendruomenėje vyko du susiję procesai, skatinę bendruomenės ir pavienių namų ūkių bankrotą. Tai asmeninis žydų prasiskolinimas, juntamas nuo XVII a. II p. (pvz., visuotinėse žydams skirtose privilegijose buvo draudžiama krikščionims, nesant kitokio žydo turto, už skolas perimti išsipirktą vietą sinagogoje).
         
  LDK žydų bendruomenės prasiskolinimas buvo itin didelis ir siekė apie du su puse milijono auksinų.  
         
Antrasis reiškinys – pavienių  bendruomenių ir visos LDK žydų bendruomenės, kaip juridinio asmens, grimzdimas į skolas, laipsniškai peraugantis į nemokumą. Abiejų Tautų Respublikoje žydų bendruomenės nemokumas tapo XVIII a. pab. kelis dešimtmečius valstybės spręsta ir iki trečiojo padalijimo neišspręsta problema, palietusia įvairus visuomenės sluoksnius (ypač žydams skolinusį Jėzuitų ordiną ir bajorus).
 
Įdomybė
 
Priešingai vyraujančiam stereotipui apie žydų gerovę, XVII–XVIIIa. LDK žydų bendruomenė vis labiau grimzdo į skolas ir galiausiai bankrutavo. Tai lėmė didžiuliai mokesčiai, mokami valstybei.
 
Žydams jų bendruomenės negalėjimas padengti valstybės skiriamų mokesčių, grąžinti skolų ir augančios palūkanos buvo pagrindinė Lietuvos ir Lenkijos Vaadų (žydų tarybos) panaikinimo priežastis (1764). Pirmieji LDK žydų bendruomenės grimzdimo į skolas požymiai buvo jau XVII a vid., kai Lietuvos Vaadas, nesurenkantis didėjančio pagalvės mokesčio, skundėsi negalintis skolintis palankiomis sąlygomis. Žydų bendruomenės išlaidos pagalvės mokesčiui sudarė apie pusę visų išlaidų. LDK žydų bendruomenės prasiskolinimas buvo itin didelis ir siekė apie du su puse milijono auksinų. Vien Vilniaus kahalo (žydų bendruomenės savivaldos institucijos) skolos metines pajamas viršijo 21 kartą. Situacija buvo komplikuota, konkrečiose bendruomenėse ir visos LDK žydams stigo lėšų ne tik skoloms grąžinti, bet ir savivaldos veikimui užtikrinti, vykdyti būtiniausias bendruomenės socialines veiklas. Kartais, neturėdami kitų poveikio priemonių, skolintojai užantspauduodavo net sinagogas, kurios buvo bendruomeninė žydų nuosavybė.
Žydų gelbėjimas baigėsi jų bankrotu
1764 m. Varšuvos konvokacinis seimas paskelbė „Žydų pagalvės“ konstituciją. Joje numatytas pirmasis žydų prasiskolinimo problemos sprendimo žingsnis – apskaityti ir įvertinti žydų ir jų bendruomenių skolas. Skolininkai turėjo pateikti Iždo komisijai skolas patvirtinančius dokumentus; jiems griežtai uždrausta naujai skolintis. Nepaisant valstybės priežiūros, žydų skolų grąžinimo procesas buvo vangus.
     
  Komplikuotas žydų skolų grąžinimas tapo valstybine problema, dėl kurios strigo net strateginių valstybės tikslų įgyvendinimas. Apskaičius žydų skolas tapo aišku, kad Edukacinės komisijos veikla neturi finansinių resursų plėtotis, nes 500 tūkst. auksinų likviduoto Jėzuitų ordino turto, kurio valdymą perėmė ši komisija, buvo LDK kahalų skolos.  
     
Padėtį sunkino tai, kad nebuvo suplanuota, kaip žydų įsiskolinimai turėtų būti grąžinami. Apskaitytas skolas privalančios grąžinti bendruomenės nerado kito kelio, kaip tik naujai skolintis (nors tai drausta daryti), nes reikėjo grąžinti senas skolas ir apmokėti jų palūkanas. Kreditorių pasitikėjimą praradusiems žydams skolintis buvo sudėtinga ir brangu, jiems teikiamų paskolų palūkanos buvo didesnės nei įprasta. Naujų skolų legalizavimui prireikė naujo jų apskaitos etapo – 1792 m. vasarą Žydų deputacija Ketverių metų seime parengė universalą („Pavedimas Abiejų Tautų Respublikos žemės teismams dėl žydų skolų“), skelbusį naujų skolų, atsiradusių po 1764 m. konstitucijos, apskaitą. Numatyta, kad šios skolos bus pradėtos grąžinti tik padengus pirmuoju skolų grąžinimo etapu apskaitytas skolas. Dalis bendruomenių sprendė problemą ne imdamos naujas paskolas, bet pasitelkusios vidinius resursus – bendruomenių nariams įvedė naujus mokesčius.
     
  1789 m. Vilniaus žydai mokėjo 27 pasaulietinius ir 7 religinio pobūdžio mokesčius kahalui, panaši situacija buvo ir kitose bendruomenėse. Skolų prislėgtose bendruomenėse galima skirti kelias nuolatinių išlaidų rūšis: savivaldos išlaikymas ir bendruomenės socialinės bei religinės veiklos užtikrinimas, įsiskolinimų padengimas, dovanos ir kyšiai, skirti reikalų sprendimui ar ilgalaikiam paramos ir palankumo užsitikrinimui, valstybės inicijuotų žydų bendruomenės administravimo veiklų kaštų apmokėjimas. ATR žydų administravimo sistema buvo organizuota taip, kad jų vykdymas valstybei nieko arba beveik nieko nekainavo. Visas žydų bendruomenės valdymo išlaidas dengė žydai. Žydams bankrutavus, valstybė nepajėgė spręsti kilusios problemos, vengė pertvarkyti žydų apmokestinimą ir administravimą, nekeitė savo santykio su žydų bendruomene.  
     
 
Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė