Dvasinis gyvenimas, religija / XIII-XIV a.
Grįžti

Žyniai – pagoniška žaltvykslė

Kas negirdėjo apie Romuvoje gyvenusį krivių krivaitį, kas nesidžiaugė žynio Lizdeikos įžvalgumu, kuris išpranašavo Gediminui, kad naujai kuriamo Vilniaus miesto laukia pasaulinė garbė? Kai kurių žmonių vaizduotėje senovės žyniai, regis, realesni negu XX a. Lietuvos istorijos personažai.
 
Legenda apie pagonių „popiežių“
Taip atsitiko todėl, kad apie žynius esama senovinių, vaizduotę veikiančių tekstų. Vienas tokių – Vokiečių ordino kunigo Petro Dusburgiečio pasakojimas apie prūsų stabmeldystę: „Šios klastingos tautos gyvenamų žemių viduryje, Nadruvoje, buvo vieta, kurią vadino Romove, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių, nes kaip valdovas popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų Bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos žemėje. Toks didelis buvo jo autoritetas, kad ne tik jis pats, ne tik jo gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo krivūle ar kokiu kitu žinomu ženklu keliaudamas per šių netikėlių žemes, susilaukdavo didžios pagarbos iš kunigaikščių, kilmingųjų bei prastuomenės.“ Krikščioniškos medžiagos prisodrintas tekstas dažnai suvokiamas kaip faktinis liudijimas apie pagonišką santvarką, nors tai tėra atvirkštinė popiežiaus centralizuotai valdomos Bažnyčios projekcija į pagonišką visuomenę, pasižymėjusią decentralizuotu, menkai organizuotu gyvenimu. Bet tikėtina, kad vienoje kitoje baltų masyvo vietoje atsirasdavo vienas kitas autoritetą turintis žynys.
Kur dingo lietuvių žyniai?
Pagonių visuomenėse svarbiausios žynių funkcijos buvo aukojimai ir ateities spėjimai. Tai universalūs reiškiniai, todėl dėl žynių egzistavimo tarp baltų (prūsų, lietuvių ir kitų) nereikia abejoti. Keblumai kyla, kai bandoma detaliau aiškintis, kas jie tokie buvo, kokią padėtį užėmė to meto
         
  Keista, kad kronikose, kuriose aprašoma, kaip kryžiuočiai užkariavo prūsų žemes ar kaip jie toliau XIV a. kariavo prieš lietuvius, nėra nė vienos aiškios žinios apie pagonių žynius  
         
visuomenėje. Keista, kad kronikose, kuriose aprašoma, kaip kryžiuočiai užkariavo prūsų žemes ar kaip jie toliau XIV a. kariavo prieš lietuvius, nėra nė vienos aiškios žinios apie pagonių žynius.
         
  Žyniai nesudarė stipraus atskiro sluoksnio  
         
Pirmaisiais pokristiniais amžiais romėnams veržiantis gilyn į Britaniją, jie susidūrė su pasipriešinimu, kuriam vadovavo keltų žyniai – druidai. Jei ankstesniuose antikos autorių tekstuose apie druidus buvo kalbama neutraliai, kaip apie savotiškus to meto intelektualus, tai vėliau, kilus konfrontacijai, jie vaizduoti kaip kenksmingos, žmonių aukomis besismaginančios sektos atstovai. Toks priešininko demonizavimas turėjo pateisinti romėnų agresiją prieš žiauriuosius „barbarus“. X amžiaus pab. tarp Palabio slavų kilus pagonių slavų reakcijai, jų žyniai sukūrė kone teokratinį režimą (šventyklos, stabai, krikščionių aukojimas). Kryžiuočiams nuo 1231 m. pradėjus veržtis į prūsų žemes, nesusidurta su jokiais žyniais, šventyklomis ir panašiais tikėjimo atributais. Žyniai nesudarė stipraus atskiro sluoksnio.
     
  Kad jų būta, aiškiai rodo 1249 m. tarp kryžiuočių ir prūsų sudaryta Christburgo taikos sutartis, pagal kurią prūsai „prižadėjo (...) nelaikyti savo tarpe tulisonių ir lygašonių“, nes šie „pakėlę į dangų akis, šaukdami melagingai tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį“. Tokie pomirtinio pasaulio vaizdai rodo, kaip prūsai įsivaizdavo „gerą gyvenimą“, o jų išlydėjimo į pomirtinį pasaulį būdas, šaukiant ir regėjimus matant, skatina manyti, kad šie asmenys buvo šamanai. Šamanai  –  individualistai, anais laikais jie nekūrė institucionalizuotų tikėjimo pavidalų, tad šiuo požiūriu baltų pagonybė panaši į senovės germanų. Tiek germanų, tiek baltų gentys ir giminės turėdavo svarbiausias šventas vietas (išskirtinius ąžuolus, specialias giraites), kur atlikdavo apeigas, kurioms vadovaudavo išmanantys žmonės.  
     
Atnašaujantys kunigaikščiai
Tarp pagonių lietuvių nebuvo tulisonių ir lygašonių atitikmenų. Tai veikiausiai lėmė labiau hierarchizuota ir kunigaikščio valdžios elementų pritvinkusi lietuvių visuomenės struktūra. Užfiksuota, kad kai kurie lietuvių kunigaikščiai pasižymėjo šamaniškais, ateities numatymo gebėjimais. Štai Eiliuotoje Livonijos kronikoje apie Mindaugo seserėną kunigaikštį Lengvenį, patekusį į kalavijuočių nelaisvę, rašoma: „Lengvenis drauge su broliais [kalavijuočiais] / Už stalo sėdėdamas valgė. / Į kumpį jis pasižiūrėjo / Ir jo širdis nelaimę praregėjo.“ Kai kurie kunigaikščiai kartais atlikdavo aukotojo funkcijas. Labiausiai pagarsėjusį (vienintelį žinomą) aukojimą atliko Kęstutis, kuris „liepė atvesti žalą jautį, viršuje pririšti du baslius ir, pačiupęs lietuvišką peilį, sviedė į jautį, pataikydamas į vidurinę gyslą“. Jei ši scena perteikta autentiškai, vadinasi, Kęstutis buvo įgudęs aukotojas. Ši scena įvykdyta Vengrijos karaliaus Liudviko Didžiojo ir jo palydos akivaizdoje: taip sutvirtinta taika, kuri netrukus sulaužyta (1351). Taigi šioje istorijoje esama vaidybos, siekiant sukurti stebėtojams įspūdį. Tokios aplinkybės verčia abejoti kai kurių etnologų peršama mintini esą Kęstutis buvo kunigaikštis – žynys. Jo veiksmų visuma leidžia manyti, kad jis galėjo atlikti apeigas, bet šiuo požiūriu jis nesiskyrė nuo kiekvieno tam „pašaukimą“ jautusio lietuvio pagonio.
Aižėjančios pagonybės pėdsakai
Atokiose Lietuvos vietose (pvz., Žemaitijoje) vieną kitą lietuvį, mėgusį egzotiškas apeigas, dar sutikdavo XVI a. pab.,
 
Įdomybė
 
XIII a. šaltiniuose užfiksuota, kad kai kurie lietuvių kunigaikščiai pasižymėjo šamaniškais, ateities numatymo gebėjimais. Štai Eiliuotoje Livonijos kronikoje apie Mindaugo seserėną kunigaikštį Lengvenį, patekusį į kalavijuočių nelaisvę, rašoma: „Lengvenis drauge su broliais [kalavijuočiais] / Už stalo sėdėdamas valgė. / Į kumpį jis pasižiūrėjo / Ir jo širdis nelaimę praregėjo.“
 
jei tikėsime Motiejaus Stryjkovskio pasakojimais apie aukojamus gyvulius: „Pirmiausia žynys arba tasai kažkoks jų šventikas, tardamas tam tikrus žodžius, ima mušti tuos gyvulius lazda, o po jo ir visi ten esantieji daužo per galvą, per kojas, paskui muša lazdomis per pilvą, per sprandą ir kitur...“ Gyvulių kankinimą primenančios apeigos galimos, bet mažai tikėtinos. Žinių apie pagonių žynius nėra išsamioje Tarkvinijaus Pekulo Žemaičių vyskupijos vizitacijoje (1579). Apie panašius dalykus klausiami žmonės prisipažindavo nieko apie tai negirdėję. Tai verčia manyti, kad M. Stryjkovskio pateikiamos žinios yra Renesansui būdingo hipertrofuoto dėmesio pagonybės likučiams apraiška. Jos gal nėra iš piršto laužtos, bet nepagaunamos kaip žaltvykslė.
 
Darius Baronas
G. Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija, Vilnius: Tyto alba, 2008.